Visi žmonės privaloma tvarka turi vaikščioti į pasimatymus

foto David Yarrow, su tekstu nesusiję, bet nugi faina
Sakau – visi žmonės privaloma tvarka turi vaikščioti į pasimatymus.
Rašysiu į sveikatos apsaugos ministeriją racionalizacinį pasiūlymą kaip atsakinga ir neabejinga pilietė. Neabejinga artimo savo sveikatai – dvasinei ir fizinei. Pilietė su megzta berete (3 vnt.) ir per daug kačių (+20 vnt.). Pilietinė iniciatyva tiesiogiai proporcinga kačių ir virbalų skaičiui.
O gal aš jau čia kartojuos? Berods, šita mintis man jau buvo kilus prie porą metų, bet ne visas savo išmintingas mintis spėju užrašyti… todėl pasauly ir nėr tvarkos ir šviesos.

“Visi pilnamečiai veiksnūs piliečiai turi vaikščioti į pasimatymus 2 kartus į metus. Santuoka ir nėštumas nuo pasimatymų neatleidžia.”

Tam reikalui sudaryta speciali ypatingoji valstybinė pasimatymų komisija reguliuotų šitą reikalą. Būtų sudaryta anketų bazė, kad parinkti tinkamus partnerius pasimatymui. Prašau nemaišyti ir kumsčiais nemakaluoti – jokių neištikimybių aš čia nepropaguoju. Pasimatymus vaikščiot sveika! O jeigu jūsų santykiai tokie išklerę, kad vienas pasimatymas juos sugriauna – ne veidrodis kaltas, kad snukis kreivas.
Sakysit – ir šiaip į kavines, resotranus, čiuožyklas ir skersgatvius vaikščiot galima. Galima.
Bet pasimatymo esmė ne tame. Į pasimatymą eini su nepažįstamu žmogus, na labai mažai pažįstamu. Kai geri kavą su pažįstamais – viskas kaip visada. Darbas užknisa, viršininkas debilas, kaimynai – laukiniai. O pasimatyme – visi pasitempę, viskas puiku. Visi myli savo darbą visa širdim, atiduoda visą save savo veiklai, gerbia aplinkinius, vertina kiekvieną gyvenimo minutę, visų pirma yra reiklūs sau.
Pasimatyme atsisėdi ant suoliuko po gatvės žibintų nušviestais medžiais. Groja gatvės muzikantas. Pučia ryškiai raudoną triūbą. Ateina jaunimo grupelė ir visi linksmai šoka aplinkui. Raudona triūba triūbyja dar skambiau. Dėl tokių akimirkų jis čia ir groja. Pašoko. Pasifilmavo. Nuėjo linksmi. Ir atrodo, kad tam žmonės ir eina į gatves – šokti ir šypsotis.

Tai va.

Gerbiama sveikato apsaugos ministerija,
niekam ne paslaptis, kad Lietuva gedulingai pirmauja savižudybių varžybose. Prašau imtis ryžtingų veiksmų demografinės situacijos gerinimui ir įvesti privalomus pasimatymus pilnamečiams Lietuvos respublikos gyventojams.
Esu įsitikinusi, kad reguliari pasimatymų praktika teigiamai veikia tiek emocinį, tiek psichosomatinį žmogaus stovį…
Bla bla bla

Pagarbiai,
sedova
xx

Nebus iš manęs anglės

Nebus iš manęs anglės. Oj nebus.
Vaikų žaidimų grupėj sutikau pažįstamą su 18 dienų amžiaus naujagime. Šitoj situacijoj priklauso pažiūrėt į leliuką ir pasakyt “aaawww she/he is absolutely gorgeous!!!” tokiu saldybiniu balsu, kad net sirupas varvėtų nuo tų žodžių.
Man niekada tas nepavykdavo. Absolutely gorgeous dalis.
Šį kart galvoju – susiimk, motin, pasistenk.
Reikia gi integruotis.
Pasilenkiu prie vežimo. Guli ten maža kumpanosė mergikė. Miega. Miela. Taip. Tokia šviežiai iškepta. Viskas tvarkoj.
Ir labai stengiuos.
Gaunasi Aaawwww…
Ir viskas. Balsas užstringa.
Na, dar kartelį pasistenk.
Aawwwww….
Toliau niekaip. Neapsiverčia liežuvis ištarti tą falšyvą saldėsį. Bet nu gi reikia, ieva, gimdyk!
Aawwwwww….
Nu kiek čia galima aimanuoti. Pasidaviau.
Awww…. she is sooooo sweet! Oh my god! So tiny…. awwww…. isn’t she amazing?!!!
Bet to absolutely gorgeous taip ir neįveikiau.
Nebus iš manės anglės. Ką padarysi.

Vyrai turi tokią vieną savybę

1935 m. prezervatyvų testavimas
Šiaip tai vyrai turi tokią vieną savybę.
O ta savybė – vos vieną kartą susitikus pradėti gerinti tavo gyvenimą. Pvz., pasiūlyti perstumdyti baldus, kad būtų feng šui racionaliau.
– Lovą reikia perstumti į kitą kambarį!
– Ji pradžioj ten ir buvo, bet man per daug triukšmo nuo gatvės.
– Prie triukšmo priprantama.
– Aš nepripratau.
– O kaip žmonės prie aerouosto gyvena? Pripranta!
– Grrrrrr..
– Aš noriu tau padėti!!! O tu nevertini!

Visą naktį skaityti butų nuomos skelbimus (kuriuos aš visus mačiau po 23 kartus) ir sakyti:
– Kaip neišsimiegojau. Visą naktį skelbimus žiūrėjau.
– Tai aš juos visus pati periodiškai peržiūriu.
– Bet aš dėl tavęs juos skaičiau!!!
– Ačiū, bet…
– Aš noriu tau padėti!!!
– Grrrrr…
– O tu nevertini!

– Labas rytas, kaip laikais?
– Rytas. Motiejus buvo labai neramus, neišsimiegojau visai.
– Tau reikia atsipalaiduoti.
– Aš ir taip stovėdama miegu, koks atsiplaiduoti. Geriu antrą puodą kavos.
– Tau reikia atsipalaiduoti. Įsijunk BBC Radio 3, paklausyk klasikos.
– Nereikia man klasikos, man reikia neužmigt.
– BBC radio 3 labai gerai!
– Ačiū!
– Ne ačiū, o įsijunk ir klausyk.
– Grrrrr…
– Aš noriu tau padėti!!!

O aš nenoriu, kad už mane skaitytų skelbimus, stumdytų mano baldus, rinktų radio stotį.
Ar ne paprasčiau tiesiog paklausti:
– Kaip aš galiu tau padėti?
Taip ir pasakiau vyriškiui.
– Bet tada nebus siurprizo!
– Grrrrr…

Įsipyliau sriubos

Įsipyliau sriubos. Valgau. 
Šalia išsirikiavo palaikymo būrys – Motiejus ir Styvas. Abu labu žiūri man į burną. Laukia.
Motiejus pamaitintas. Styvas pašertas. Bet vis tiek. Vištieną šiuose namuose myli visi. Vegetarų mūsų gretose nėra.
Duodu Motiejui gabaliuko vištienos. Tas mikliai susikiša į burną.
Duodu Styvui gabaliuką vištienos. Tas žiūri. Padedu ant grindų. Tas pauosto. Apsidairo… Mąsto kažką.
Tuo tarpu Motiejukas greitai prieina, paima vištieną ir susigrūda į burną.
Nėr ko žiopsot, Styvi. Kas greitesnis – tas sotesnis.

Visi turime frazių, kurios užsidega

Visi turime frazių, kurios užsidega kaip raudona perspėjimo lemputės – stop. Su šitu žmogum bendrauti negalima.
Mano lempučių girliandoje atsirado nauja frazė. Ankčiau, matyt, buvau tolerantiškesnė. Su amžium mizantropėju.
Šita frazė “Iš kur tu tiek žinai?” ir jos variantas “Iš kur tu tai žinai?” man sukelia apokaliptinę apopleksiją.
Su miela šypsena ir duobutėm skruostukuose atsakau:
– Aš moku skaityti. O tu?

Pievelėje Motiejus susirado daug draugių

Ata Mohammad
Pievelėje Motiejus susirado daug draugių. Tiesą pasakius, jis į jas net nežiūri, trepsi savo reikalais, laukia pravažiuojančių traukinių. Drauges linksminti tenka man.
Yra dvi keturių metų dvynukės pakistanietės. Kaip du vandens lašai ir aprengtos vienodai. Tokios klasikinės dvynukės kaip iš filmo, kurios visada vaikšto kartu.
Prieina, atsisėda ant žolės priešais. Tyli.
– Mes turim vikšrelį, – sako viena.
Ir parodo susisukusį ant pavytusio pienės lapo žalią vikšrą.
– Jis serga, – tęsia kita.
– Mes juo rūpinames.
– O gal jis tiesiog miega? – siūlau savo versiją..
– Ne, – mano versija nediskutuotinai atmesta.
– Jis serga, – galutinė diagnozė.
– Mes juo rūpinames.
Čia vikšrelis nukrito nuo pavytusio pienės lapo į žolę. Žalio vikšrelio žalioj žolėk nesimato. Mergaitės kantriai bando jo ieškoti ilgas dvidešimt sekundžių.
– Jis pabėgo, – sako viena.
– Einam, rasim kitą.
– Kad turetumėm kuo rūpintis.
Vat tau moteriška psichologija nuo mažų dienų.
Tas noras kažkuo rūpintis užkoduotas genuose.
Berniukai bomborduotų vikšrelį ir visaip kitaip skandintų baloje. Mokslo vystymo tikslai. Progreso juk nesustabdysi.
Sėdėjau ant žolės ir juokinga, ir graudu.
“Šitas pabėgo, einam rasim, kuo rūpintis”.

Žmonės, kurie

André Kertész
Žmonės, kurie parduotuvėje sveriamų riešutų skyriuje pasiima “paragauti” kelis riešutus net neketindami pirkti, nusiskina porą vynuogių nuo kekės ir čiaumoja švytėdami “visus išdūriau” fizionomija.
Kas tai?
Užandai, kirminą numarinai, sutaupei, pralobai?

Paryžaius gražiausių kojų konkursas

Paryžiaus gražiausių kojų konkursas, 1936 m.
Pasikalbu per skaipą su Draugeišmaskvos. Prisiklausau tokių istorijų, kad jokių muilo operų nebereikia. Kaip nesikalbėsi?
Vakar ji man paporino apie plastines operacijas ir grožio procedūras. Mano visas glūdus šitos pramonės šakos supratimas susivedė į patempimus, išsiurbimus, pripūtimus ir pabadymus. Na dar visokius masažus, purvus, deguonis, rūgštis ir t.t.
Mano pačios grožio procedūros susiveda į poras sutraukiančio serumo pasitapšnojimą ir kokios tai arbatmedžio ar vitamino c kaukes užsimozojimą, kartą per jauną mėnulį. Galima sakyti vyžų amžius.
O Draugėišmaskvos politikės dukra, verslininko žmona, 400 kv m namas ir nugikokiečiapinigaieva?
Pasigimdžius vaikelį jos pilvas atsisakė grįžti į pradines formas. Pats pilvas grįžo, o riebalų klostė ne. Sako – kabosiu aš čia ir gravitacija mėgausiuos.
Draugeiišmaskvos tas nepatiko. Paėmė ji vyro pinigų, kažkokį apgailėtiną tūkstantį eurų ir sako – sukiškit tą klostę atgal. O pas juos grožio pramonės buveinėje visokių aparatų daug. Paėmė jos tą klostę, aptepė kažkokiu tepalu, kad oda gyva liktų ir sukišo į aparatą. O aparatas tą klostę įsiurbė. Jau skauda, ar ne? (Nuo tokių minčių mano pilvas pats susiurbė iki stuburo ir už dyką.) Ir užšaldė. Pusvalandį šaldė. Pusvalandis baisaus skausmo. Nuo to šalčio riebalų ląstelės numirė. Išeini iš aparato, galvoji skausmas tuoj praeis – kur gi. Mėnesį kasdieną tepėsi nuskausminančiais tepalais. Klostė iškeliavo anapilin.
Bet čia dar nieko.
Draugėsišmaskvos brolis vedė brazilę. Brazilės mama buvusi kažkokio miesto merė. Manau Rusijos ir Brazilijos korpupcinis mentalitetas artimas, todėl meilei kalbų skirtumas nesvarbu.
Pasirodo Brazilijoje plastinės operacijos yra norma. Kaip į masažą nueit. Visiškai įprasta, kad tėvai dukros pilnametystės proga jai padovanoja plastinę operaciją.
Tos Draugėsišmaskvos brolio žmonos sesei padovanojo. Ir naujai iškepta pilnametė nuėjo ir pasidarė … būgnai ir smegenų šturmas – ne visai ne tai ką jūs pagalvojot, o lytinių lūpų plastinę operaciją.
Pasidarysiu dar kavos.
Šitoj vietoj mane užpuolė jausmų ir žodžių apopleksija.
Kai atgavau kalbos dovaną, supratau, kad visą tai sakau dėl savęs – nes negaliu laikyti savyje, o ne Draugeišmaskvos. Mes su ja operuojame tiek skirtingomis verybių ir moralės sistemomis, kad dažnai dialogas yra tiesiog beprasmis. Aš sakau žodžius, o jie praplaukia šalia jos ausų kaip auksinės žuvelės.
Ir suprantu, kad mano mentalitetas skiriasi nuo braziliško plastinių operacijų klausimais, kaip ir nuo saudoarabiško moterų teisių požiūrio. Ir nieko čia nepadarysi. Ir pasaulio tadablindinti aš nesiruošiu.
NU BET BL!!!
Kaip gali tėvai dovanoti jaunutei dukrai plastinę operaciją? Tai juk tas pats, kas pasakyti – brangi dukrele, mes tave, aišku, labai mylime mučo, bet tu nepakankamai graži, eik pasipimpink.
O dukrelė – ačiū, brangūs mamasita ir papasitai, kad užauginote mane geru ir teisingu žmogumi, eisu aš pasigražinsiu savo lytines lūpas ir žengsiu į suaugusių gyvenimą žingsnį platų!
Ai, žodžiu, pasijaučiau kaip konservatorė baisi su kandžių sukapota pilka megzta beretė ir butaforiniu rūtų vainikėliu ant viršaus.
Prikalbėjau visokių pompatikų alia reikia mylėt save tokia, kokia esi. Jei jauties graži ir esi graži, o jei jautiesi negraži, nesvarbu kiek prisigrožinsiu vis tiek būsi negraži.
Pasirodo, Maskvoj, visi, kas turi pinigų visaip kaip gražinasi. Nes kitaip neatitinki žaidimo taisyklių.
Gal ir čia taip. Gal visur taip. Gal aš atsilikau.
Gal mano leiboristinių pažiūrų draugai per daug užsiemę šiūkšlių rūšiavimu ir važinėjimu dviračiais.
Bet kai einu gatve ir pamatau pagyvenusią porą – matosi, kad jie gyvena kukliai. Raukšlėti, kreivi šleivi. Apsirengę neperšlampamais rūbais ir sportiniais batais. Angliški sulipę vienas ant kito dantys. Ir laikosi už rankų. Šnekasi ir šypsosi.
Ir neįtikinsit, kad plastinės pramonės paslaugos gali tai nupirkti.
Skylės dūšioje silikonu neužkiši, botoksu neužpilsi.
Aš taip manau.
Dar daug galima prirašyt, bet ai, jūs supratot.

Visatos eksperimentas

Man kartais atrodo, kad aš esu visatos eksperimentas, kaip nereikia daryti.
Nereikia kramtyti nagų. Ir visata iškišusi iš kvazaro išmintingą šaltos šviesmečių šviesos nutviekstą pirštą (kiek daug sviesto) su dailiai nusmailintu nagu rodo – kramtysi nagus, būsi kaip ieva sedova. Ir Mozė išsitraukęs akmens plokštę paskubomis kala: “Upd. 11. Aš viešpats tavo sakau – nekramtyk nagų savo.” Ir visi išsigandę nustoja. Ir visatoje vėl įsivyrauja taika ir harmonija. Į mano pusę šviesmečių šviesos nutviekstas pirštas net nepažiūri, tik numoja – ai… ech… tebunie, sedova, kramtyk… ką jau čia su tavim…
Išmintingas pirštas sulenda atgal į kvazarą snausti iki sekančio futbolo čempionato.
Žinau, normalumo nebūna. Ką aš vadinu normalumu – gebėjimą nekomplikuoti, nekapstyti šiknoj sliekų ir netaisyti to, kas gerai stovi.
Bet kai smegenų pusrutuliai nusileidę į krūtinės lygį ir kliuksi pieno puta, o ant pieno putos plaukia pampersų avinėliai ir barškaliukai – na jus suprantat – nebėr žmogaus. Tą jau jūs pastebėjot.
Normalios moterys turi vyriškius, kurie kasdieną parneša joms po mamutą, pabučiuoja vaiką, paglosto šunį ir katinas galanda nagus į jų gauruotas kojas. O aš pati medžioju mamutus, piešiu medžiokles scenas ant urvo sienos, šoku lietaus šokį ir mokinu Motiejų mamuto medžioklės ypatybių. Mamuto vaidmenį atlieka Styvas – Motiejus iškėlęs rankas su aršiu kovos šūkiu puola Styvo link, tas pamiršęs savo antsvorį, vikriai palenda po kėde, kuri vaizduoja savanos bruzgynus.
Ir štai atsiranda vyriškis. Apžiūri mano urvą, medžioklės scenas palubėj, pasikaso pakaušį ir sako – aš jums duosiu savo pavardę ir daug mamutų.
Čia mano pieno puta susimaišo su pampersais į neestetišką košę, barškaliukai isteriškai muša aliarmą.
Nes jis visas toks iš Afrikos. Ne koks politkorektiškas pusiau-ono-anglas. Jis netgi žino už kurio galo laikyti plaktuką. Ir jokie išlyginti marškiniai, parfumai ir nušveisti batai to nepaslėps.
Ir tada mano smegenys sukliuksi krūtinėje – aš gi tokia visa pažeidžiama, aš gi su vaiku ant rankų, o jeigu tas, o jeigu anas… ir momentaliai pamirštu, kad aš pati moku medžioti mamutus, laikyti plaktuką ir netgi kočėlą ir jokios afrikos nepramuš mano žemaitiškų ir kazokiškų kraujų.
Ir tada mano smegenų ląstelės iš skystos pieniškos būsenos perėjo į kietąją, susigrupiravo karė ar gal vėžlio rikiuote, pasitarė tarpusavyje, pasikuždėjo, nubalsavo ir tarė:
– blem, sedova, ko čia tu dabar pavirtai į manų košę? Pažeidžiamumas nėra silpnumas. Būti pažeidžiama nereiškia būti trapia ir lengvai sulaužoma. Tai nėra potencialios aukos pozicija. Jeigu tu suvoki ir priimi savo pažeidžiamumą kaip vieną iš savo žmogiškos esaties briaunų – tai yra jėgos ir pusiausvyros pozicija. Normalu ir sveika būti pažeidžiama, būtų priešingai, jeigu tu tai neigtum ir ignoruotum. Pažeidžiamumo suvokimas padeda išstatyti savo ribas ir standartus. Na, viską tu pati suprati. Go for it.
Ir tai suvokus man pasidarė ramu. Pampersai ant pieno bangų keterų susilankstė į dailiausio orginamio gulbės. Ties horizontu praskrido drugeliai.
Ir kažkur už storos vakuumo kaldros girdisi kaip kvazare visatos pirštas pats save kramto.

P.S. jeigu ką – aš žinau, kad šviesmetis atstumo matas.

Labdaros Aukcionas


Mane labai sužavėjo prisijungti prie padėti vėžiu sergantiems vaikams. Tikriausiai, “sužavėjo” nevisai tinkamas žodis šiuo atveju. Ir iš vis, nemėgstu aš pompos.
Labai skaudu, kai serga vaikai. Skaudu ir baisu, kai negali padėti savo vaikui… svetimam vaikui… Nebūna svetimų vaikų. Gal tu jų nematai, nežinai apie juos. Nepažįsti kiekvieno asmeniškai. Bet jeigu esi mama ar tėtis vienam mažyliui – visuose kituose matai Vaiką.
Norėčiau ir aš prisidėti. Imu pavizdį iš Justės ir skelbiu aukcioną įsigyti katiną Benjaminą. Sutvertas 2011 metais nepasipelnymo, o džiaugsmo tikslais. Niekada neplanavau jo parduoti – tai vienas iš tų darbų, su kuriais nenori skirtis. Todėl išrinkau būtent jį – tikiuosi, jį įsigijęs žmogus gaus jaukumo šaltinį savo namams.


Labai taktiškas, inteligentiškai ir visapisiškai išsilavinęs katinas. Nedrasko baldu ir nekniaukia po langais. Šitą aš jums garantuoju.

Veltas sausuoju būdu, aukštis apie 20 cm.
Pašto išlaidas apmokėsiu pati.
Aukcionas vyks iki liepos 31 dienos vidurnakčio.
Už Benjaminą gauti pinigai parems akciją
Žinau, žinau – fotkių kokybė baisi. Daryta paskubom ir šiaip. Bet juk jūs ne už tai mane mylite?
Facebook’as su mano blogu nedraugauja, prašom dalintis kitom masinės informacijos priemonėm. 😉

“Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų”.