Išmintis


Žmonės, kurie nejuda, nepastebi savo tikslų./Rosa Luxemburg/


Būti užsiėmusiu neužtenka: tokios būna ir skruzdėlės. Klausimas tame, kuo tu užsiėmęs?/Henry David Thoreau/


Jūs nieko nežinote ir niekada nesužinosite; jūs žinote ir sužinosite tik tai, ką jums norės parodyti.
/Henri de Toulouse-Lautrec/


Kiekviena daina baigiasi, bet tai nėra priežastis nesimėgauti muzika./Anonimas/

Koncentruotas incidentas

Praeitą savaitę pas mus buvo incidentas. Na, visas gyvenimas su šitais liurbiais yra vienas ilgas incidentas. Bet tą dieną buvo toks visapusiškai koncentruotas incidentas, pabrėžiantis liurbių santykį su aplinka.
Čai reikia pridurti, kad orkaitė pas mus prasta. Reikia paspaudus apie 30 sekundžių laikyti kol ten toks metaliukas parauduonos – tada degs. Jei atleisti mygtuką iki pilno metaliuko galiuko parodaunavimo – užges. Ir šiaip – šonas šyla, šonas dega. Todėl aš mažai šitą įrenginį naudoju. Turiu tokia gilią alia wok keptupę, kurioje labai gerai kukinti visokius makalus.
Kaip minėjau anksčiau, Krisas valgyt nedaro. Maksimum – išsiverda tortelinius ar ant nuvogto aliejaus išsikepa kiaušinienę su bekonu. (Todėl aš aliejų slepiu už sausų pusryčių dėžių. Tik tssssss…) Krisas netgi deklaravo, kad nemėgsta daržovių ir vaisių. Bet mano makaronus su daržovėm kapoja su dviem pakartojimais.  Chaliavno acto saldumas įrodytas.
Filas orkaitėje kepa visokius pusfrabrikačius, o Džo ją naudoja praktiškai kasdieną. Nes jo biudžetinis racionas susideda 50% iš vištos. Vištą jis negailestingai pjauną per pusę ir kepa. Kita dietos dalis – ryžiai su gungo žirnias. Vieną kartą jis manęs klausia – gal turi skardinę gungo pupelių? Pažiūriu spintelėje – ne, tik black eyed peas, na pupelės tokios – baltos su juodom dėmelėm kaip akytėm. Oi ne, sako Džo. Aš jų nevalgau. Kodėl? – klausiu. Man nepatinka grupė “Black Eyed Peas” ir visa pop kultūra, kurią jie atstovauja. Ir vsio – neėmė iš principo. Pupelės, tai jugi, nekaltos. Bet ne, pasakė ir gipsas. Rūkymo ir alkoholio vartojimo nutraukimą jis skelbia kas savaitę. Net elektroninę cigaretę nusipirko nosies krapštymui. Džo principas nepalaužiamas tik juodaakių pupelių atžvilgiu. Jos didenis blogis, nei svaigalai ir rūkalai.
Prieskonių aš neslepiu už kukurūzų dribsnių dėžių nes už jų visko nepaslėpsi, todėl jų atsargos senka akyse. Jūs nepagalvokite, kad aš kokia buožė nedrauginga, bet, gerb. publika – vis gi ateina kažkada ir neribotam dosnumui galas – kai naudojama tik iš mano dėžučių ir niekada net į vietą nepadedama (čia turi būti atkišta apatinė lūpa ir graudulingai išriesti antakiai). Daugiau niekada gyvenime jokiems kaimynams nesakysiu: oi, žinai, sūrio tokį didelį gabalą nusipirkau, vaišinkis, feel free. Džo ir pasijaučia labai free, per 2 dienas suraito visą gabalą, palikdamas man kūbinį centimetrą. Taip ir su prieskoniais – kažkada pasakiau – va, aš daug prieksonių turiu, jei reikės imk. Tai buvo suprasta tiesiog – savo prieskonių įsigyt nereikia.
Dar Džo gamina troškinius. Jie visi vienodo skonio ir spalvos. Geltoni nuo ciberžolės. Retsykiais šiek tiek raudonesni nuo konservuotų pomidorų. Bet vyrauja geltona spalva kaip saulė. Kartais troškinys vadinasi “korma” – jeigu įmeta kardamono, jei be kardamono – Jamaikietiškas troškinys. Jei paraudoninti, tai šiaip, “karis”, neisigilinant į niuansus. O skonis visada tas pats – sukeitus dėmenis vietomis suma nesikeičia. Bet troškinius reikia makaluoti, o vištą pabarstei, įkišai – ir viskas. Todėl kepta višta nepakeičiamas Džo dienos patiekalas.
Čia tokia įžanga ilga. Seniai apie liurbius nerašiau, dūšią išliejau ant interneto. Internetas didelis, sugers.
Vieną dieną, būnu aš savo kambary. Svilėsių kvapą pajaučiau, bet mano uoslė jautri, visada jaučiu, kas kvapnaus namie vyksta. Ir staiga pypypyyyyp – priešgaisrinis aliarmas. Išbėgu iš kambario – dūmais kamuoliais, akis graužia, nosį graužia. Džo ant kėdės lipa aliarmą išjungti. Nekenčiu, šitų aliarmų, sako. Aš bėgte langus, duris atidaryti. Kas čia darosi, kas čia darosi?! Džo jau rankose laiko lėkštę su savo pusvište. Ramus, nusiteikęs užkasti. Kas čia dega? Kodėl dūmai? kudakuoju aš. O Džo į tai – višta apskrudo. Ir nuėjo valgyt.
Aš žemyn – Krisas sėdi ant savo šventos sofkutės. Su kompiuteriu ant kelių. Kaip visada. Kaip nieko nebuvę. Budos ramybė. O livingrumas sujungtas su virtuve, net durų nėra. Aš langus darinėju, vėdinu. Atidarau orkaitę – o ten siaubas siaubingas. Riebalų pridegusių sluoknis tooooks, kad tik greitai uždariau ir rankas nusiploviau.
O Džo ramiai “višta apskrudus” ir tiek žinių. Krisas net nepajudėjo. Būtų gaisras – taip ir liktų sėdėti ir užtrokštų dūmuose. Kartais atrodo, kad jis jau šaknis į ta sofkutę įleidęs. Manau, praeitam gyvenime jis buvo tinginys – kabojo ant šakos apaugęs dumbliais ir mąstė apie gyvenimo prasmę. Todėl, už išmintį, šiame gyvenime gimė Kriso kailyje. Tik reinkarnacija nepagalvojo, kad jis žmogumi visai būti ir nenori. Tikiuos, kitame gyvenime jis bus kerpė. Labai laiminga kerpė. Kurios niekas nejudina.
Šitas incidentas jau pasikartojo 3 kartus. Scenarijus tas pats. Aš darinėju langus, kerpė sėdi, Džo džiaugiasi apskrudusia višta.
Sakau jam – orkaitė riebalais prisitaškiusi, nuo tavo vištų, išplauti reikia. Taip, sako, reikia. Tai mes išplausime kokią dieną. Mūsų name yra toks mistinis “mes”. Tie “mes” niekada nepasirodo. Todėl daug dalykų taip ir stovi. Lemputė perdegė. Tai, kas čia tokio, reikia nupirkti. Mes nupirksime ir įsuksime. Anot Filo. Taip ir nėra lemputės. Aš tų “mes” nepažįstu todėl tai, ko man reikia pasidarau pati.
Reikia užbaigai kažkokį apibendrinantį sakinį gražų ir prasmingą. Bet nesugalvoju.
Iš kur jie tokie atsiranda?

Medvilninis Mančesteris

Vaizdas pro mano langą šiandien.
Ateina vasara.
Top top top.
Po lietaus švelniai drėgna. Medyje paukščiai lesa pernykštes uogas. Einant po medžiu linksmai nupurto ant galvos lietaus likučius.
Mančesteryje beveik visada lyja. Nestipriai. Bet užtat ilgai. Krapnoja, lynoja. Metų laikai beveik nesiskiria vienas nuo kito. Tik kvepia skirtingai. Dabar kvepia vasara.
Teisybės dėlei reiktų pridurti, kad Mančesteris ne veltui čia įsikūrė. Ne, ne todėl, kad mančesteriečių protėviai buvo lietaus garbintojai – ilgai, labai ilgai čia buvo niekam neįdomus miesteliūkštis. O paskui 19 a. pradžioje sugriaudėjo industrinė revoliucija – išaugo medvilnės fabrikai. Mančesteris tapo pirmu industriniu miestu. Netgi gavo pravardę – Cottonopolis (Medvilnopolis). O tais laikais verpti medvilnės siūlus reikėjo drėgmėje – kitaip siūlai trūkinėjo. Sausose vietovėse verpyklose pylė ant grindų vandenį drėgmei palaikyti. O tada sako – va, pala, yra toks drėgnas miesteliūkštis, kaip jis ten, Mančesteris. Eime tenai, ten drėgna, gerai. Imam medvilnę. Kanalus iškasim, no problem. Taip, savo klimato dėka Mančesteris pavirto į medvilnės sostinę.
Indurstrinėje eroje tai atrodė maždaug taip:

William Wyld, Manchester from Kersal Moor, 1852
Darbininkus skriaudė ir išnaudojo. Atsirado profsajungos ir Karlas Marksas. Taip taip taip. Čia jis susitiko su Engelsu ir labai jaukioje senoje bibliotekoje, sėdėdami ant palangės dūmojo marksistines dūmas. O paskui fabrikai visiems atsibodo ir juos perdarė į butus ir ofisus.Kodėl dabar žmonės gyvena drėgname Mančesteryje, juk ne siūlų verpti čia važiuoja visokios Sedovos iš pakankamai lietingos Lietuvos? Turi jis savo sunkaus industrinio šarmo. Ir šiaip, geras tas mūsų Mančesteris.Medžiai gražiai žydi. Paukščiai gražiai čiulba.Iš tikrųjų aš tik vaizdą pro savo langą parodyti norėjau, Gražu šiandien.

Labai vyriška taktika


Cha cha cha.
Labai vyriška taktika. Dar padeda “prašau, nepyk, aš idiotas” arba “taip, atsiprašau, aš nesu tobulas. niekas netobulas. bet aš pasistengsiu”.
Cha cha.
O mes darome taip:

foto: Jacques Henri Lartigue

Kai tavo lygūs dantys dominuoja veide


Laikinai einantis berniuko pareigas labai moka sakyti savotiškus komplimentus.
Vakar – Tu graži. Ypač kai šypsaisi. Kai tavo lygūs dantys dominuoja veide. Gražu.
Čia komplimentas.
Mano laki vaizduotė iš karto nupiešė veidą, kuriame dominuoja dantys…
Ūūūūūūūūū!

Atgarsiai


Vakar man kaktelėjo dar vienas metas.Diena kaip diena.
Tik buvo vienas įdomus momentas.
Išėjau pavedžiot šunis – mano trečiadieninis darbas. Atėjom į tokį parką – pievą. Deizei gerai kojas pramankštint, kad mažiau namus niokotų. Nors niokoja ir niokos. Tiesiog smagu žiūrėti kaip ji laksto, tarsi išprotėjusi petarda.
Šilta, vieversėliai ulba, tolumoj ūžia autostrada. Gera. Lengvai padūmavęs dangus. Ramybė.
Ir čia mane apėmė keistas džiugesys. Norėjosi šokinėti. Rankomis mojuoti. Tarsi kažkokia jėga iš vidaus kėlė aukštyn aukštyn aukštyn. Ta jėga netilpo manyje.
Ir šokinėjau. Ir rankomis mojavau. Aplink šokinėjo ir uodegomis mojavo šunys.
Tada pažiūrėjau į laikrodį – 13:10. Aš prieš penkias minutes gimiau. Maskvos laiku 16:05.
Gal čia tikrai atėjimo į šį pasaulį atgarsiai?

Reikia pirkti loterijos bilietą


Sudaužiau parduotuvėje medaus stiklainiuką. Tik -bam!- tirštas medus – neišbėgo.
Ir iš karto per garsiakalbį “staff announcement!” – negi jie ten prie kamerų tikrai sėdi prilipę ir laukia daužytojų? Kai taip garsiai apreiškia apie mano kerėplumą nejauku pasidaro po visamatančia apsaugos akim. Jau galvojau iššoks vyrai juodais drabužiais arba bent jau koks storas apsauginis ir vienu spyriu deportuos už parduotuvių niokojimą. O tik atbėgo miela mergina su šluota ir šypsena. Nors imk ir daužyk į sveikatą.
Nusibraukiau lipnius pirštus į džinsus ir paėmiau sveiką stiklainiuką.
Šukės laimę neša. Medaus šukės turbūt dar veiksmingesnės.
Reikia pirkti loterijos bilietą.