Dainininkas

Vaikštinėjam su M centre anplink fontaną. Laukiam draugės. Prieina aukštas juodaodis. Dainuoja kažką iš serijos arunga-rungazei-ranga-zei-rangaaa. Sliūkina artyn, bet taip “aš ką? aš čia nieko, šiaip vaikštinėju ir dainuoju”. Prieina, bet per saugų artumą. Dainuoja toliau. Na lai dainuoja. O kad man būtų aiškiau tasai pareiškia “aš dainininkas”.  Aš stabdis, neapsisprendžiau, ar iš karto garsiai kviesti policiją ar šiaip piktai pasiųsti. Todėl tik sumurmėjau abejingai “ok”. O tas patyręs, stovi taip lyg ir ne prie ko. Ir toliau dainuoja savo arungazei. “Penktadieniais aš kažkur dainuoju”, priduria. Aš toliau stabdau, policijaus nekviečiu. Ignoruoju. Tas ėmėsi iniciatyvos, klausia ar noriu susipažinti. Aišku, kad ne. Nutempiu M į kitą fontano pusę.

Na, kas per naglumas? Vidury baltos dienos kabinti moterį su vaiku?

Ir kas per kabinimas “aš dainininkas”. Kas man iš tavo arungazei?  Vat ūkininkas, elektrikas – kitas reikalas. Sakytų – auginu kiaules, vištas, bulves, moku tą ir aną. O tai “aš dainininkas”. Aš irgi dainininkė, jeigu ką “ant kalno mūrai”.

Nors aukštas, lemputę įsuktų. Bet ir ėda daug… ne, tokių mums ūkyje nereikia.

O dar sako, šiais feminizmo ir sekso skandalų laikais vyrai bijo į moteris net akis pakelt.

 

Šumerai

Paskutiniu metu mažai skaitau. O be reikalo. Skaitymas ne tik gadina akis, bet ir praplečia horizontą ūkyje nereikalingomis žiniomis. Vat pavyzdžiui, aš vakar autobuse išskaičiau labai įdomų dalyką. Ir ką man su juo daryti? Man labai norisi juo pasidalinti, bet pasisveikinus su vaikų darželio auklėtoja – labas rytas? kaip Matijas? – aš negaliu pasakyti, – gerai, o jūs žinot, kad šumerų kalba “vienas” ir “pasisotojęs bybys” yra tas pats žodis?

Kur dabar aš galiu savo naujai įgytas žinias pritaikyti? Įrašyti į savo cv? Sakot, padėtų man rasti darbą?

Ir negalvokit, kad aš skaitau kažką nepadoraus, netgi ne šumerų kalbos žodyną, o mokslo-popso knygą “Time. From Micro-seconds to Millennia – a Search for the Right Time”, autorius Alexander Waugh. Pavadinimas nemeluoja – knyga apie laiką.

Pats tas skaitymui pakeliui rauti dantį. A kas buvo prieš pasaulio sutvėrimą? Kas buvo prieš didįjį sprogimą? Kur buvo laikas? Kada jis prasidėjo? Taip ir pamiršti, kad tuoj tavo burnoj geležinės replės atliks savo kruviną darbą.

Knyga parašyta labai lengvai. Ir aišku, iš visų perskaitytų horizontą plečiančių žinių mane labiausiai sudomino, kad šumerų kalba žodis “gesh” reiškia “vyras”, “erekcijonuotas penis”, “vienas” ir “vienas laipsnis” (geometrijoj).

Vat įsivaizduokit, kad lietuvių kalboj vyras, vienas ir bybys būtų tas pats žodis. Pavizdžius galite pasirinkti patys.

Net nereikia sakyti, kas šumerams rūpėjo.

Kad jų civilizacija neatrodytų verta vieno, reikia priminti, kad būtent jie pirmieji įsteigė miestus tokius, kokius mes žinome – su šventykla viduryje, aptvertus tvora, apsuptus dirbamais laukais. Jie išrado vežimus su ratais, kalendorių, įstaymus, raštą, žiedimo ratą, žaidimus su kamuoliu, užrašytą matematiką ir t.t.

Nedykaduoniavo.

O tada aš pagalvojau – nekart skaičiau, kaip kalba įtakoja mąstymą ir kaip aplinka įtakoja kalbos raidą. Pvz., tropinių salų gyventojai turi dešimtis žodžių nusakyti mėlynos spalvos atspalviams, bet neturiu žodžių “žalia” ar “sniegas”; o tuo tarpu eskimai turi zilijoną žodžių, reiškiančių “sniegas”.

Lietuviškai “vyras” reiškia lytį ir sutuoktinį. Angliškai žodis “man” reiškia “vyras” (lytis) ir “žmogus”.  Šumerietiškai “gesh” reiškia “vyras” ir “bybys”.

I rest my case.

Dabar skaitymas praplėtė ir jūsų horizontus. Išradingieji šumerai, mūsų civilizacijos protėviai jumis didžiuotųsi.

Foto asociatyvinė – angliškas telefono laidų stulpas. Nepakitęs nuo šumerų laikų.

Komplimentai

Bandymas Nr XYZ atgaivinti mano bloga.

Blogo rasymui reikia:

  1. Laiko
  2. Vietos
  3. Minciu
  4. Ikvepimo
  5. Puodelio arbatos

Pageidautina visus siuos komponentus surinkti cia ir dabar. O man paskutiniu metu sunkiai gaunasi net save susirinkti: rankos-kojos yra, galva yra, akinius ryte man paduoda M. Telefonas, kur mano telefonas? A, rankoje. Galime eiti per duris.

Dabar as sedziu viena dideleje kompiuteriu klaseje. Penktadienio rytas, ramu. Osia ventiliacija, vesu. Kitom dienom, kai klase pilna ir visi kompai ijungti temperatura pakyla net iki 26 laipsniu. Vat tau ir smart building – turetu teoriskai temperatura ir deguoni pats reguliuoti.

Tai va. Laika paskyriau, vieta turiu, minti siokia tokia, ikvepima – isikvepsiu. Arbatos neturiu, cia neleidzia gerimu ir maisto. Vaiksto pikta teta ir gasddina studentus. Darbu sauga neseniai visur praejo ir visus pazeidimus suzymejo. Dabar visi stengiasi gyventi labai saugiai. Darbu sauga – musu zandarmai. Tuoj prie kompiuteriu kedziu pritaisys saugos dirzus, kad neduokdie nenukristum. Duok jiems valia ir plastmasinius peilius ir kavines isimtu. Kur ritasi pasaulis? Gerai, kad anais laikais nebuvo darbu saugos, o tai nei rato, nei parako nebutumem israde, nei piramidziu pastate be salmu, akiniu, kaukiu ir ausu kamstuku.

Bet pirma irasa po ilgos pertraukos as norejau parasyti toki lengva ir trumpa.

Apie kom0plimentus.

Man sunkiai gaunasi sakyti komplimentus. O reikia mokytis. Zmonems komplimentai patinka. Jiems tai malonu. O kai jiems tai malonu ir komplimentu sakytojas yra malonus.

Yra zmones, kurie kompliementus sako i kaire ir desine net nemirkteldami. Ir tie komplimentai tokie netikri, be dusios. Ne, as tokiu nenoriu. As stengiuos pakomplimentinti tai, kas man tikrai patinka. Blogiau – kai niekas nepatinka. Tada nesakau. O daznai buna, kad patinka, ir pagalvoju – reiktu pagirti. O nepasigiria.

O vakar tulike plaunu rankas, salia grupioke plauna. Ir tikrai grazus jos tokie karoliai, na kaklo papuosalas. Ne visai karoliai, bet daug ziedu tarpusavyje sukabintu.

I like your necklace, – sakau. Nuosirdziai taip, is dusios.

O ji visa persaimaine, issigando. Ne tokios reakcijos as tikejausi.

Sorry?

I like your necklace, – pakartojau.

Ta atsileido, atsiduso.

I thought, you said you liked my nickers.

Nekleis – nikers. Nekleis – nikers.

Vanduo bega, ne taip isgirdo.

Bet vat sakyk paskui komplimentus, kai zmones baidosi.

 

Gimnastika

M mane vakar taip dakasė, kad vakare sau nusipirkau alaus ir čipsų, Benui du šokoladinius pyragus ir žiūrėjau mergaitišką gimnastiką.
Kinietės labai mažos ir verkė.
Amerikietės akys blizgėjo, ji visa blizgėjo ir laimėjo.
Visos jos blizgėjo.
Italės baisios. Su tokiais koviniais makiažais dar baisesnės, nei nesidažę. Paprastai šypsena žmogų puošia. Tik ne jas.
Blizgučiai ant kostiumų, plaukų, kraupus makiažas mane, aišku nervina. Kaip tai susiję su sportu? Ar komisija nuimtų balų – per mažai prisidažius, ta vieta, kur turi būti papai neblizga.
Amerikietė, ta kuri nelaimėjo (nes per mažai prisidažius), programą ant kilimo atliko pagal rusiškas meliodijas. Matyt, kad paerzint rusus.
Rusė, su armėniška pavarde ir mėlyne ant kojos vis krito ir krito. Paskui verkė.
Alų vos įveikiau.
Jei M šiandien vėl bus toks zizlys šaldytuve turiu dar vieną butelį.

Baby on board

Žmonės mėgsta beprasmiškus dalykus. Tai, kas vienam beprasmiška – kitam šildo dūšią. O su šalta dūšia gyvenimas nemielas, todėl kiekvienas sau dūšią šildosi kaip išmano. Vieni nagus lakuoja, kiti sikspekus pumpuoja, treti šiaip kokiu leveliu pakyla ar kolegę apipletkina.
O kiti užsilipina lipduką ant mašinos “baby on board” ar kokią kitą jo variaciją child/monkey/princess/monster/įterpti pagal savo sugedimo lygį on board.
Vat šitie beprasmiški lipdukai mane baisiai nervina. Aš dabar čia bumbėsiu, o jūs skaitykit ir pritarkit.
Nežinau, koks lietuviškas tų lipdukų atitikmuo, bet jie tokie pat pasibaisėtinai durni, kaip ir lipdukai su aukštakulniais.
Ta prasme, ką jie savo tuo child on board pasakyti nori? Na turi tu vaiką mašinoj ir ką? Dabar tavo mašinos daužyti ant viso greičio negalima? Ania? Nes jei neturėtum vaiko mašinoj, tai iš visų pusių jau būtų mašina aptrankyta, bo ko mes čia dar į gatves išvažiavom?
O dar dažnai būna, kad lipdukas užlipintas, o jokio vaiko mašinoje net nėra. Ir vaikiškos kėdutės nėra. Tai jau ką? Kur man skambinti tokiu atveju, kad užbauduotų už netiesos skleidimą?
Ir iš vis vaikas tai iki kiek, iki 16 metų? Šešiolikmečiau jau su visa barzda ir ūsais šiais laikais būna, sėdi toks arklys mašinoj ir vis tiek priklauso lipdukas su Mike Pūkuotuku ir Knysliuku, nes vaikas mašinoje.
Buvau su M ligoninėj, po nudegimo apžiūrai. Laukiam. Dar vienas tėtis laukia su mergyte. Ir ateina mama su dukra. Mama, taip sakant, paprasta moteriškė. Tokia paprasto žmogaus žmona. Su pirkinių maišais ir basutėm išklypusiais kulnais. Ir dukra – nunokus braškė, imk ir skink. Iš pradžių net nesupratau, ką ji veikia vaikų skyriuje, nes į vaiką ji niekaip nepanaši. Raitytų formų, sultingų bruožų. Apranga, makiažas, ilgi auksais tviskantys nagai – Kardašian palaimintų. Nagai Motiejui labai patiko. Negalėjo akių atitraukt. Var ar turi jos mama “child on board” lipduką? Nes nugi vaikas, nu.
Kažko mane šiandien viskas nervina. Ir ne pilnatis, ne pms. Pabumbėjau. Geriau nepasidarė. Einu pyrago užvalgysiu prieš miegą.

Viskas brangu ir vėliava nebeta

Vakar užsukau į Mančesterio lietuvių sporto šventę. šiaip, pasilabint.
Iejimas £2. Už tai gauni muilo burbulų ir trankios lietuviškos muzikos iš serijos “suk suk ratelį”. Publika šoko.
Nustebino maisto kainos. Kibinas £2,5, 4 kūbinių centrimetrų torto gabaliukas £2! Giros mažytė stiklinė £1, didesnė £3!!! Trys svarai už stiklinę giros! Ir čia verkiantys emigrantai! Darbo klasė. Patriotizmo vardan nusipirkau tos giros ir šašlykų. Iškėlė trispalvę, sugrojo himna. Ar mano spalvų matymas pakito, ar mūsų trispalvė patamsėjo? Sunkiai pavadinčiau tai geltona-žalia-raudona. Mano jaunystės laikais spalvos buvo skaistesnės. Dabar vietoj geltonos – karotinu prišertos vištos kiaušinio trynio spalva, žalia – špinatų.
Kadangi mes ne sportuoti susirinkom, o pažįstamų buvo nedaug – greitai ir pasišalinom. Beje, va, pristato mane: Ieva, čia Diana, jūs tikriausiai pažįstamos. Mes žiūrim viena į kitą. Ne, nesam susitikę. Po kiek laiko išaiškėja – ai, tai tu Ieva Sedova, mes gi feisbuke drauguose. A.
Paminėsiu teigiamus dalykus: gatvėje daug bemvų ir mersų, neskursta tautiečiai, jiems maisto kainos akių nebadė. Vyriškiai žaidė krepšinį, vaikai futbolą, renginys labdaringas, padėti merginai su smegenų augliu.
Klausiu B – kaip įspūdžiai? Pirmą kartą matė tiek lietuvių vienoj vietoj. Sako – neatrodo jie labai laimingi. Taip sakau, čia lietuviška normali veido išraiška. Ir nebenedrauja niekas, juk socializuotis susirinko. Aha. Taip mes lietuviai bendraujam, stovim kas sau ir tiek. Aš čia autobuse daugiau pasišneku su nepažįstamais, nei lietuviškuose renginiuose. Nemokam mes (lietuviai) pradėt pokalbio, small talk ir šiaip. O iš pirmo žvilgsnio, ar skiriasi lietuviai nuo anglų iš išvaizdos? Taip, tamsesnio gymio, labiau įdegę. Va šitas nustebino. Na, kur jau, mes gi ne pietiečiai. – Tai ir tavo oda nėra balta, olive skin, daugiau kaip italų. O tai kaip geltonkasės, mėlynakės???
Ai, B bendradarbei papasakojo, kaip aš eilėj stovėjau prie tautietės keikūnės ir vaizdavau, kad nesuprantu ir iš vis. Bendradarbė klausia – tai visi lietuviai taip nebendrauja ar tik tavo missis? Kiek žinau, taip, vengia vieni kitų. Bet jo, mano missis, šiaip, žmonių nemėgsta, visų vienodai.

Vienas, vienas! Kaip mane girdit?

Seniai labai seniai aš turėjau blogą. Bet neturėjau M. Tada atsirado M ir blogas bei visa kita nubyrėjo į šalutinius poreikius. Dabar, kai M viena koja jau darželyje aš po truputį bandau susigrąžinti tai, kas man priklauso ir nepriklauso.

Neturintiems vaikų pasakysiu: čia fizikos dėsniai negalioja. Vaiko amžius, dydis ir svoris niekaip neproporcingas decibelams, laiko sanaudoms ir nuovargiui. Šitame reikale vyrauja savita iškreiptos gravitacijos bei stygų teorija. Žemė nustoja suktis aplink Saulę, Niutono dėsniai vaizduoja, kad nemato kur krenta daiktai ir šiaip, neklauskit, kur dingo du metai.

Svarbiausia, kad visi gyvi ir netgi Styvas.

Pagalvojau, kad reikia vėl rašyti blogą. Naują. Atsimenat, kaip mokykloje, paėmus naują sąsiuvinį pirmame puslapyje raštas visada buvo tvarkingesnis? Ranka savaime stengėsi gražiau rašyti. O pervertus stenkis nesistengęs vėl ta pati vištos koja.

Tada šiek tiek Eimanto entuziazmo į pagalbą ir vat išdygo šitas blogas. Su sąlyga, kad rašysiu bent kartą į savaitę.

Nežinau dar ką rašysiu, nes spalvingųjų Kriso ir Džo nebėra. Bet gal bus naujų veikėjų – rudenį pradedu studijas. Bo žilė galvon, velnias uodegon ir aš vėl studentka, alpinistka i prosto krasavica.

Nežinau kaip pradėt

Nežinau kaip pradėt. Penktadienį Benas pirmą kartą savo gyvenime nulupo česnako skiltelę. Paaiškinkit jūs man – kaip galima gyventi 39 metus ir niekada nelupti česnako?
Vat iki šiol pagalvoju ir nesuvokiu.
Sako – niekada nereikėjo.
Aš purtau galvą.
Negali būti.
Kaip taip gyventi?
Nelupant česnako.
Galima nelipti į Everestą. Nemokėt išardyt ir surinkt kalašnikovo. Bet lupti česnako skiltelę???
Ir dar sako – mūsų tokių daug, nelupusių česnako…
Vajetau.

Sveiki sulaukę šventų kalėdų

foto Philippe Lestrade
Sveiki sulaukę Šv. Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų artėjimo!
Kaip visada, jie sliūkina iš parduotuvių lentynų, tv reklamų ir monitorių. Kaip ne keista, šiemet manęs tai netgi netrigdo. Eisiu šiandien nusipirkt spalvoto lietučio – pasikabinsiu ant sienos lovos galvūgalyje – tegul būna fėjų šalis visada su manim. Turiu gyvą eglutę – kažkokį nekvepiantį spygliuotį Picea Glauca. Prisidižiovinau apelsinų – senis šaltis turi būti mano pastangom patenkintas.
Tačiau – mane apėmė vidurio gyvenimo krizė. Visų pirma taip – mano beandraamžiai – dėdės ir tetos. Tą aš jau anksčiau pastebėdavau, bet dauguma būdavo dar visai jaunatviški. O dabar sunku ignoruoti pavytusius kaklus, raukšles ir bendrą sudiedėjima/tetėjimą. O aš juk ne tokia! Čia tik jie sensta, o aš juk ne… atėjantis skaičius 40 baisiai gasdina… Krizė. Laikas pirkti Poršė ir jachtą su fotomodeliais.
O antras krizės momentas – šiemet aš nieko gero absoliutiškai nenuveikiau. Žinot, broliai-šaunuoliai peržvelgia praėjusius metus ir susirašo savo pasiekimus: įkopiau į Krakatoa, išgelbėjau skęstantį krokodilą, baigiau univerą, vedžiau gražiausią pasaulio moterį, išmokau groto jukulele, užauginau savo pirmą batatą… O aš ką? Šiemet absoliučiai nieko. Pernai galėjau ramiai miegot, žinodama, kad metų pasiekimas Motiejus. O dabar – niekur neužlipau, neišgelbėjau, nevedžiau, neišmokau, nebaigiau… Išdaiginau iš sėklos savo pirmą kaktusą? Nu plem. Dar graudžiau. Eiti ką nors gelbėti? Tai reikia, kad kas nors skęstų.
Styvai, laikykis. Tu dabar skęsi, o aš tave gelbėsiu.
Kad metai nenueitų perniek.

Klausiu Beno gal turi ylą

Klausiu Beno:
Gal turi ylą? (Angl. awl)
Ką taip?
Praspelinu a-w-l.
O kas tai yra?
Stora adata su rankena skylėms badyti.
Ne, niekad nemačiau ir neturėjau.

Kažkodėl man atrodo, kad Lietuvoj neatsirastų nei vieno žmogaus, kad nežinotų, kas yra yla.
Gal todėl, kad ylos maiše nepaslėpsi? Bet kaip taip – vat gyvena žmogus ir neįsivaizduoja, kas yra yla?
Nors gal tuoj bus karta, kuri nežinos kas yra plaktukas ir už kurio galo jį laikyti.
Aš dinozauras.