Vienas, vienas! Kaip mane girdit?

Seniai labai seniai aš turėjau blogą. Bet neturėjau M. Tada atsirado M ir blogas bei visa kita nubyrėjo į šalutinius poreikius. Dabar, kai M viena koja jau darželyje aš po truputį bandau susigrąžinti tai, kas man priklauso ir nepriklauso.

Neturintiems vaikų pasakysiu: čia fizikos dėsniai negalioja. Vaiko amžius, dydis ir svoris niekaip neproporcingas decibelams, laiko sanaudoms ir nuovargiui. Šitame reikale vyrauja savita iškreiptos gravitacijos bei stygų teorija. Žemė nustoja suktis aplink Saulę, Niutono dėsniai vaizduoja, kad nemato kur krenta daiktai ir šiaip, neklauskit, kur dingo du metai.

Svarbiausia, kad visi gyvi ir netgi Styvas.

Pagalvojau, kad reikia vėl rašyti blogą. Naują. Atsimenat, kaip mokykloje, paėmus naują sąsiuvinį pirmame puslapyje raštas visada buvo tvarkingesnis? Ranka savaime stengėsi gražiau rašyti. O pervertus stenkis nesistengęs vėl ta pati vištos koja.

Tada šiek tiek Eimanto entuziazmo į pagalbą ir vat išdygo šitas blogas. Su sąlyga, kad rašysiu bent kartą į savaitę.

Nežinau dar ką rašysiu, nes spalvingųjų Kriso ir Džo nebėra. Bet gal bus naujų veikėjų – rudenį pradedu studijas. Bo žilė galvon, velnias uodegon ir aš vėl studentka, alpinistka i prosto krasavica.