Baby on board

Žmonės mėgsta beprasmiškus dalykus. Tai, kas vienam beprasmiška – kitam šildo dūšią. O su šalta dūšia gyvenimas nemielas, todėl kiekvienas sau dūšią šildosi kaip išmano. Vieni nagus lakuoja, kiti sikspekus pumpuoja, treti šiaip kokiu leveliu pakyla ar kolegę apipletkina.
O kiti užsilipina lipduką ant mašinos “baby on board” ar kokią kitą jo variaciją child/monkey/princess/monster/įterpti pagal savo sugedimo lygį on board.
Vat šitie beprasmiški lipdukai mane baisiai nervina. Aš dabar čia bumbėsiu, o jūs skaitykit ir pritarkit.
Nežinau, koks lietuviškas tų lipdukų atitikmuo, bet jie tokie pat pasibaisėtinai durni, kaip ir lipdukai su aukštakulniais.
Ta prasme, ką jie savo tuo child on board pasakyti nori? Na turi tu vaiką mašinoj ir ką? Dabar tavo mašinos daužyti ant viso greičio negalima? Ania? Nes jei neturėtum vaiko mašinoj, tai iš visų pusių jau būtų mašina aptrankyta, bo ko mes čia dar į gatves išvažiavom?
O dar dažnai būna, kad lipdukas užlipintas, o jokio vaiko mašinoje net nėra. Ir vaikiškos kėdutės nėra. Tai jau ką? Kur man skambinti tokiu atveju, kad užbauduotų už netiesos skleidimą?
Ir iš vis vaikas tai iki kiek, iki 16 metų? Šešiolikmečiau jau su visa barzda ir ūsais šiais laikais būna, sėdi toks arklys mašinoj ir vis tiek priklauso lipdukas su Mike Pūkuotuku ir Knysliuku, nes vaikas mašinoje.
Buvau su M ligoninėj, po nudegimo apžiūrai. Laukiam. Dar vienas tėtis laukia su mergyte. Ir ateina mama su dukra. Mama, taip sakant, paprasta moteriškė. Tokia paprasto žmogaus žmona. Su pirkinių maišais ir basutėm išklypusiais kulnais. Ir dukra – nunokus braškė, imk ir skink. Iš pradžių net nesupratau, ką ji veikia vaikų skyriuje, nes į vaiką ji niekaip nepanaši. Raitytų formų, sultingų bruožų. Apranga, makiažas, ilgi auksais tviskantys nagai – Kardašian palaimintų. Nagai Motiejui labai patiko. Negalėjo akių atitraukt. Var ar turi jos mama “child on board” lipduką? Nes nugi vaikas, nu.
Kažko mane šiandien viskas nervina. Ir ne pilnatis, ne pms. Pabumbėjau. Geriau nepasidarė. Einu pyrago užvalgysiu prieš miegą.

Viskas brangu ir vėliava nebeta

Vakar užsukau į Mančesterio lietuvių sporto šventę. šiaip, pasilabint.
Iejimas £2. Už tai gauni muilo burbulų ir trankios lietuviškos muzikos iš serijos “suk suk ratelį”. Publika šoko.
Nustebino maisto kainos. Kibinas £2,5, 4 kūbinių centrimetrų torto gabaliukas £2! Giros mažytė stiklinė £1, didesnė £3!!! Trys svarai už stiklinę giros! Ir čia verkiantys emigrantai! Darbo klasė. Patriotizmo vardan nusipirkau tos giros ir šašlykų. Iškėlė trispalvę, sugrojo himna. Ar mano spalvų matymas pakito, ar mūsų trispalvė patamsėjo? Sunkiai pavadinčiau tai geltona-žalia-raudona. Mano jaunystės laikais spalvos buvo skaistesnės. Dabar vietoj geltonos – karotinu prišertos vištos kiaušinio trynio spalva, žalia – špinatų.
Kadangi mes ne sportuoti susirinkom, o pažįstamų buvo nedaug – greitai ir pasišalinom. Beje, va, pristato mane: Ieva, čia Diana, jūs tikriausiai pažįstamos. Mes žiūrim viena į kitą. Ne, nesam susitikę. Po kiek laiko išaiškėja – ai, tai tu Ieva Sedova, mes gi feisbuke drauguose. A.
Paminėsiu teigiamus dalykus: gatvėje daug bemvų ir mersų, neskursta tautiečiai, jiems maisto kainos akių nebadė. Vyriškiai žaidė krepšinį, vaikai futbolą, renginys labdaringas, padėti merginai su smegenų augliu.
Klausiu B – kaip įspūdžiai? Pirmą kartą matė tiek lietuvių vienoj vietoj. Sako – neatrodo jie labai laimingi. Taip sakau, čia lietuviška normali veido išraiška. Ir nebenedrauja niekas, juk socializuotis susirinko. Aha. Taip mes lietuviai bendraujam, stovim kas sau ir tiek. Aš čia autobuse daugiau pasišneku su nepažįstamais, nei lietuviškuose renginiuose. Nemokam mes (lietuviai) pradėt pokalbio, small talk ir šiaip. O iš pirmo žvilgsnio, ar skiriasi lietuviai nuo anglų iš išvaizdos? Taip, tamsesnio gymio, labiau įdegę. Va šitas nustebino. Na, kur jau, mes gi ne pietiečiai. – Tai ir tavo oda nėra balta, olive skin, daugiau kaip italų. O tai kaip geltonkasės, mėlynakės???
Ai, B bendradarbei papasakojo, kaip aš eilėj stovėjau prie tautietės keikūnės ir vaizdavau, kad nesuprantu ir iš vis. Bendradarbė klausia – tai visi lietuviai taip nebendrauja ar tik tavo missis? Kiek žinau, taip, vengia vieni kitų. Bet jo, mano missis, šiaip, žmonių nemėgsta, visų vienodai.

Vienas, vienas! Kaip mane girdit?

Seniai labai seniai aš turėjau blogą. Bet neturėjau M. Tada atsirado M ir blogas bei visa kita nubyrėjo į šalutinius poreikius. Dabar, kai M viena koja jau darželyje aš po truputį bandau susigrąžinti tai, kas man priklauso ir nepriklauso.

Neturintiems vaikų pasakysiu: čia fizikos dėsniai negalioja. Vaiko amžius, dydis ir svoris niekaip neproporcingas decibelams, laiko sanaudoms ir nuovargiui. Šitame reikale vyrauja savita iškreiptos gravitacijos bei stygų teorija. Žemė nustoja suktis aplink Saulę, Niutono dėsniai vaizduoja, kad nemato kur krenta daiktai ir šiaip, neklauskit, kur dingo du metai.

Svarbiausia, kad visi gyvi ir netgi Styvas.

Pagalvojau, kad reikia vėl rašyti blogą. Naują. Atsimenat, kaip mokykloje, paėmus naują sąsiuvinį pirmame puslapyje raštas visada buvo tvarkingesnis? Ranka savaime stengėsi gražiau rašyti. O pervertus stenkis nesistengęs vėl ta pati vištos koja.

Tada šiek tiek Eimanto entuziazmo į pagalbą ir vat išdygo šitas blogas. Su sąlyga, kad rašysiu bent kartą į savaitę.

Nežinau dar ką rašysiu, nes spalvingųjų Kriso ir Džo nebėra. Bet gal bus naujų veikėjų – rudenį pradedu studijas. Bo žilė galvon, velnias uodegon ir aš vėl studentka, alpinistka i prosto krasavica.