Visatos eksperimentas

Man kartais atrodo, kad aš esu visatos eksperimentas, kaip nereikia daryti.
Nereikia kramtyti nagų. Ir visata iškišusi iš kvazaro išmintingą šaltos šviesmečių šviesos nutviekstą pirštą (kiek daug sviesto) su dailiai nusmailintu nagu rodo – kramtysi nagus, būsi kaip ieva sedova. Ir Mozė išsitraukęs akmens plokštę paskubomis kala: “Upd. 11. Aš viešpats tavo sakau – nekramtyk nagų savo.” Ir visi išsigandę nustoja. Ir visatoje vėl įsivyrauja taika ir harmonija. Į mano pusę šviesmečių šviesos nutviekstas pirštas net nepažiūri, tik numoja – ai… ech… tebunie, sedova, kramtyk… ką jau čia su tavim…
Išmintingas pirštas sulenda atgal į kvazarą snausti iki sekančio futbolo čempionato.
Žinau, normalumo nebūna. Ką aš vadinu normalumu – gebėjimą nekomplikuoti, nekapstyti šiknoj sliekų ir netaisyti to, kas gerai stovi.
Bet kai smegenų pusrutuliai nusileidę į krūtinės lygį ir kliuksi pieno puta, o ant pieno putos plaukia pampersų avinėliai ir barškaliukai – na jus suprantat – nebėr žmogaus. Tą jau jūs pastebėjot.
Normalios moterys turi vyriškius, kurie kasdieną parneša joms po mamutą, pabučiuoja vaiką, paglosto šunį ir katinas galanda nagus į jų gauruotas kojas. O aš pati medžioju mamutus, piešiu medžiokles scenas ant urvo sienos, šoku lietaus šokį ir mokinu Motiejų mamuto medžioklės ypatybių. Mamuto vaidmenį atlieka Styvas – Motiejus iškėlęs rankas su aršiu kovos šūkiu puola Styvo link, tas pamiršęs savo antsvorį, vikriai palenda po kėde, kuri vaizduoja savanos bruzgynus.
Ir štai atsiranda vyriškis. Apžiūri mano urvą, medžioklės scenas palubėj, pasikaso pakaušį ir sako – aš jums duosiu savo pavardę ir daug mamutų.
Čia mano pieno puta susimaišo su pampersais į neestetišką košę, barškaliukai isteriškai muša aliarmą.
Nes jis visas toks iš Afrikos. Ne koks politkorektiškas pusiau-ono-anglas. Jis netgi žino už kurio galo laikyti plaktuką. Ir jokie išlyginti marškiniai, parfumai ir nušveisti batai to nepaslėps.
Ir tada mano smegenys sukliuksi krūtinėje – aš gi tokia visa pažeidžiama, aš gi su vaiku ant rankų, o jeigu tas, o jeigu anas… ir momentaliai pamirštu, kad aš pati moku medžioti mamutus, laikyti plaktuką ir netgi kočėlą ir jokios afrikos nepramuš mano žemaitiškų ir kazokiškų kraujų.
Ir tada mano smegenų ląstelės iš skystos pieniškos būsenos perėjo į kietąją, susigrupiravo karė ar gal vėžlio rikiuote, pasitarė tarpusavyje, pasikuždėjo, nubalsavo ir tarė:
– blem, sedova, ko čia tu dabar pavirtai į manų košę? Pažeidžiamumas nėra silpnumas. Būti pažeidžiama nereiškia būti trapia ir lengvai sulaužoma. Tai nėra potencialios aukos pozicija. Jeigu tu suvoki ir priimi savo pažeidžiamumą kaip vieną iš savo žmogiškos esaties briaunų – tai yra jėgos ir pusiausvyros pozicija. Normalu ir sveika būti pažeidžiama, būtų priešingai, jeigu tu tai neigtum ir ignoruotum. Pažeidžiamumo suvokimas padeda išstatyti savo ribas ir standartus. Na, viską tu pati suprati. Go for it.
Ir tai suvokus man pasidarė ramu. Pampersai ant pieno bangų keterų susilankstė į dailiausio orginamio gulbės. Ties horizontu praskrido drugeliai.
Ir kažkur už storos vakuumo kaldros girdisi kaip kvazare visatos pirštas pats save kramto.

P.S. jeigu ką – aš žinau, kad šviesmetis atstumo matas.

Labdaros Aukcionas


Mane labai sužavėjo prisijungti prie padėti vėžiu sergantiems vaikams. Tikriausiai, “sužavėjo” nevisai tinkamas žodis šiuo atveju. Ir iš vis, nemėgstu aš pompos.
Labai skaudu, kai serga vaikai. Skaudu ir baisu, kai negali padėti savo vaikui… svetimam vaikui… Nebūna svetimų vaikų. Gal tu jų nematai, nežinai apie juos. Nepažįsti kiekvieno asmeniškai. Bet jeigu esi mama ar tėtis vienam mažyliui – visuose kituose matai Vaiką.
Norėčiau ir aš prisidėti. Imu pavizdį iš Justės ir skelbiu aukcioną įsigyti katiną Benjaminą. Sutvertas 2011 metais nepasipelnymo, o džiaugsmo tikslais. Niekada neplanavau jo parduoti – tai vienas iš tų darbų, su kuriais nenori skirtis. Todėl išrinkau būtent jį – tikiuosi, jį įsigijęs žmogus gaus jaukumo šaltinį savo namams.


Labai taktiškas, inteligentiškai ir visapisiškai išsilavinęs katinas. Nedrasko baldu ir nekniaukia po langais. Šitą aš jums garantuoju.

Veltas sausuoju būdu, aukštis apie 20 cm.
Pašto išlaidas apmokėsiu pati.
Aukcionas vyks iki liepos 31 dienos vidurnakčio.
Už Benjaminą gauti pinigai parems akciją
Žinau, žinau – fotkių kokybė baisi. Daryta paskubom ir šiaip. Bet juk jūs ne už tai mane mylite?
Facebook’as su mano blogu nedraugauja, prašom dalintis kitom masinės informacijos priemonėm. 😉

“Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų”.

Ryžas Tėvas

Ryžas Tėvas
Šiąnakt apturėjom nekviestą svečią. Ryžą ir nenusiteikusį bendrauti. Aš miegu su atviru langu ir jau anksčiau pagalvodavau – ko tas Styvas šokinėja vis pirmyn atgal pro langą – bum bum, bum bum. Nes jis pas mane gi Gracijus, lengvas kaip pūkelis. Bum bum, šlept.
Vakar labai norėjau miego, o Styvas bandė deginti kalorijas, todėl teko uždaryti jį į virtuvę.
Snaudžiu. Ir girdžiu – kažkas įšoko per langą. Bet Styvas gi virtuvėj.
Atsikėliau. Svečias pabėgo. Pasižiūrėjau pro langą – Ryžas Tėvas. Liesas. Liūdnų akių. Ne alfa. Toks link zetų.
Išleidau Styvą iš virtuvės – lai saugo langą ir neleidžia svetimų.
Paryčiais prabundu tualeto lankymo tikslais. Einu ta kryptim ir virtuvėj prasideda audra. Tas pats Ryžas blaškosi su trenksmais bandydamas iššokt pro uždarytą langą. Šoka ant spintelių, žamyn, su indais kartu. Atidariau galines duris ir ženklų kalba bandžiau paaiškint, kad čia kelias į laisvę. Styvas tuo tarpu miegojo ant savo vystymo stalo prie lango ir net negirdėjo, kad pro jį praėjo įsibrovėlis. Sargas. Atsibudęs labai nesuprasdamas stebėjo kodėl čia kažkoks katinas griauna virtuvę. Ir viskas. Jokios reakcijos, bandymo apginti namus. Tik urgztelėjo, kai tas prabėgo pro šalį ir nėrė lauk pro duris.
Nuostoliai: sudaužytas dubenėlis, nulaužtas kaktusas – ko man labai gaila, nuplešta užuolaida, išvartytos gėlės, suėstas Styvo maistas ir kažkur jis paženklino virtuvėj, palikdamas savo vyrišką kvapą.
Pasirodo – visą šitą laiką, man miegant, pas mus lankėsi katinai ir ėdė Styvo maistą. O aš galvojau, kad jam naktį prabunda apetitas. Ir Styvas miega ir ką… ir nieko.
Toks tas mano Styvas. Pasimatyme sakau – turiu katiną, mes gyvenam kartu ir tiek. Nes jis toks… jis OK.
OK tas mano Styvas.

Karuselė

Gerieji žmonės priminė man, kad aš lyg ir turiu blogą.
Ar karuselė, kuri nesisuka yra karuselė?

Tiesą pasakius, jau buvau nusiteikus blogą visai apleisti, bo leisgyvius arklius reikia pasmaugti plikom rankom.
Kažkur išskaičiau įdomią mintį – kad sėkmingi žmonės užbaigia trečdalį savo planų/idėjų/kaipavadinsinepagadingsi, kitą trečdalį palieką neužbaigę, o likusio trečdalio idėjų net nepradeda.
Apsidairiau į nebaigtų idėjų kalnus dėžėse ant spintos. Atsidusau. Nu, galvoju, reikia išmesti nafig ir tapti sėkmingu žmogum.
Šiaip tai jau, sėkmingas žmogus, kaip ir paprastas žmogus yra mitiniai postmodernistinės visuomenės personažai, kurių niekas nėra sutikęs. Jie gyvena šalia vienaragių, apaštalų ir dorų politikų.
Dar pas mane visa plati virtuvės palangė apstatyta bazilikais. Kurių man nereikia. Kurių mano draugėms irgi nereikia. Tikrai nereikia. Nu gal paimsi vieną vazoną? Ne, tikrai tikrai nereikia. Na pažiūrėk kokie gražūs. Ačiū, ne. Tikrai tikrai.
Pasisėjau visą pakelį bazilikų. Nors man jie yra-nėra širdies neskauda. Vat petražoles ir krapus galiu valgyti šluotom. O bazilikai nu…
Bet kažkur pasamonėje kirbėjo ir nedavė ramybės – reikia pasisėt bazilikų.
Nes kažkada seniai seniai svečiuose pas draugą japoną Kensaku kelis kartus stebėjau, kaip jis lėtai, dėmesingai, su tekančios saulės ramybe ir samurajušku susikaupimu apžiūrinėjo savo baziliko daigus. Ir buvo tame kažkokia aukštesnė prasmė ir išmintis. Daugiau visiškai niekas iš Keno elgesio nepaliko man tokio gilaus įspūdžio kaip bazilikų daigai. Visom prasmėm nėra jis sektinas pavizdys. Bet kad bazilikai yra labai labai svarbu – liko. Gyvendama Maloniosios gatvės žaliojoje trobelėje nusipirkau Kalvarijų turguj baziliko daigų. Mano laimė truko neilgai. Juos nuėdė sraigės. Jos ėdė viską. Net kačių maistą. Susisielojau. Ir tai tik sutvirtino mano įsitikinimą, kad bazilikai tikrai yra labai svarbu. Bėgo metai. Ir štai pavasarį, kai visose parduotuvėse antifrizą pakeičia sėklos ir batutai aš juos prisiminiau. Dosnia ranka prisisėjau. Ir jie visi išdygo. Ir sraigės nenuėdė. Ir aš turėčiau būti laimingiausia pasaulyje bazilikų turėtoja. Ir. Ir. Ir…??? Nei man jų reikia. Nei kam nors iš vis jų reikia.
Va.
Taip ir būna su išsipildžiusiais troškimais.
Gal juos užšaldyt?
Su neužbaigtais projektais bėda ta, kad nuo mažens yra kalama – ką pradėjai, turi užbaigti. Nes Afrikoje vaikai badauja, o tu čia stumdai kopūstus po lėkštę. Ir visiems aišku, kad joks vaikas Afrikoje nepasotės nuo to, kad tu springdamas ryji kopūstų sriubos tirščius. Bet kaltė lieka. Tu asmeniškai kaltas. Nu. Va, tu nenori dėtis kepurės, o kažkur Jungtinėse Valstijose benamis narkomanas šala ant šaligatvio. Logiška. Neužsuki vandnes valydamasis dantis – dykumoje numirė gėlelė. Neužbaigei pradėto darbo – kažkur paprastas ofiso žmogelis įsipjove pirštą su popierium.
Ai.
Jeigu ant įsivaizduojamos xy ašies x yra paprastas žmogus, o y – sėkmingas žmogus, aš esu taškelis maždaug ties 0,025.

O naujienos. Na kokios mūsų naujienos – iš pat ryto Motiejus unitaze paskanadino mašinytę ir mėlyną dramblį.

Jeigu kam reikia bazilikų, tai kreipkites.
Tikrai nereikia bazilikų?