Žmogaus portretas iš nuotrupų

Bendraudami mes susikuriame žmogaus portretą iš nuotrupų. Kaip puzlą iš gabaliukų, tik iš 1000000000000000000 detalių turime geriausiu atveju 742, o visas kitas dasipaišome remdamiesi savo patirtimi, nuotaikomis ir pasaulio matymu. Todėl ir gaunasi, kad bendraujame daugiasi su savo atspindžiais ir gauname tai, ką patys ir sutvėrėme.
Pati nevisai supratau ką parašiau, bet skamba neblogai. Paliksiu.
Turiu naują pažįstamą rumunę, sutikau parke vaikų aikštelėje. Su savo vaikais kalba rusiškai, nes jos vyras pakistanietis. Aha. Logiška. Na, ji nuvažiavo aplankyti giminių Maskvoje, ten klube sutiko jį. Maskvoje jis studijavo mediciną. Ir liubofff. Labai daug klišė ir stereotipų – rumunė, pakistanietis, musulmonas, klubas, ji prastai kalba angliškai… Ir aš labai stengiuos nepulti į šitus nuomonės susidarymo spąstus. Sunkiai gaunasi. Jaunesniam vaikui 5 mėnesiai, o tasai vyras jau priekaištauja, kad laikas lieknieti. Mano galvoje įsijungė raudona alermo lemputė. Vyresniam 2 metai ir pasiutęs kaip išprotėjęs tankas. Su lelium ant rankų ji laksto po visą aikštelę rėkdama – Razvan stoj! Razvan net! Razvan otdai! O tas nekreipdamas dėmesio griebia svetimus vežimus, lipa, griūna, tampo vaikus ant supynių… Mano galvoje įsijungia antra raudona perspėjimo lemputė. Kad šitoj šeimoj kažkas negerai. Ir ji visa uždusus su kūdikiu ant rankų – oj nebegaliu, jis visai durnas, nebegaliu, visą dieną taip, kas su vaiku darosi. Ir kiša jam šokoladinį sausainį. Visai jis nevalgo! Mano galvoje užsidega dar viena perspėjimo lemputė, o tos 2 mirksi. Paskambino vakar. Draugiška, nori bendrauti. Aš šiame rajone draugų neturiu, tai bendraujam. Kalbames. Ji parke, mes nėjom, nes Motiejus karščiuoja nuo dantų. Ir staiga klyksmas – Razvaaaaan, Razvaaaaan, neeeeet Razvaaaaan! Man kilo noras nesiaiškinus kviesti greitąją pagalbą. Išsigandau. Tokį klyksmą girdi tik filme, kai supranti – Bredas Pitas mirs. Kol ji man pasakojo kokios nuolaidos H&M vaikas išbėgo į gatvę. Gerai, kad nebuvo mašinų. Išbėgti iš vaikų aikštelės ir nubėgti iki gatvės –  geras galiukas. Nu gerai, aš pati esu Motiejų išmetus iš mašininės sėdynės. Būna. Užgesinau raudoną lemputę.
Ir dar per 5 mėnesius vyras nenorom ją pirmą kartą išleido vieną į miestą. Pirmą kartą sutiko pabūt su vaikais. Jau supratot kokios lemputės užsidega. Ir vyras grįžta vėlai iš darbo, o ji su vaikais jo laukia iki vėlumos. Eina miegoti 1 nakties… Ir dar jie neturi interneto. Tik telefone. Nežino, kas yra ebay. Nežino, kas yra skydliaukė. Neužsiregistravus pas daktarą…
Mano galvoje jau dega visa raudonų lempučių girlianda.
O kitas vidinis balsas sako – tu juk nieko apie ją nežinai. 2 kartus pabendravai gyvai. Kelis kartus pakalbėjai telefonu. Ir jau sprendi, kad ten viskas pas juos negerai??? Gal jiems taip gerai. Kas tau darbo?
Tai va. Bet puzlą galvoje jau susidėjau. Su vyru despotu, vyresnėliu, kuriam trūksta dėmesio ir jis eina iš proto ir pervargusia mama, kuri neturi viskam vidinių resursų – nei kitiems, nei sau – rūpintis figūra, mokytis anglų kalbos, būt žavia ir dėmesinga.
O pas mus – Motiejus graužia vaikštynę. Styvas ką tik numetė nuo stalo fotoaparatą ir pluoštą popierių. Tuoj ten lėks flomasteriai. Viskas gerai. Laimė ir harmonija.

Įsivaizduokit istoriją

Įsivaizduokit – visa ta istorija su rojaus sodu, Ieva, Adomu ir reptilijom yra tiesa. Ir Abelis su Kainu irgi tiesa. Ir kaip dabar madinga eina jie visi pas šeimos psichologą. Psichologas klausinėja Adomą ir Ievą apie vaikystę ir apie tėvus. Visos mūsų problemos kilę iš vaikystės ir mes visi kartojame tėvų šeimos modelį, tėvai yra mūsų elgesio pavizdys…
– Mamos aš neprisimenu. Ir tėvas apie ją niekada nekalbėjo. Nesu tikra, ar jis iš viso mūsų tėvas. Sakė, kad sukurė pagal savo pavizdį, o paskui supyko, kad suvalgėm obuolį ir išvarė. Ir dar prakeikė. Va tokia ta jo meilė. Ar meilė čia? Tėvai turi mylėti besąlygiškai..
– Na ką aš atsimenu. Kad viskas buvo gražu. Nieko nereikėjo daryti. O paskui staiga išvarė. Kodėl supyko? Nepaklausėm… Tik vieną kartą! Ir išvarė. O mes ką – mes nieko nemokėjom, nei sėti, nei arti. Daryk ką nori, sukis, kaip išmanai. Jam nesvarbu…
– O dar ji “paragauk obuolio, paragau, koks skanus”… viskas per ją!
– Ar tau kas kišo per jėgą? Suaugęs žmogus, galėjai atsisakyti. Niekas nevertė. O dabar kiekvieną dieną prikaišioja “viskas čia per tave, dabar galėtume Rojaus sode gyventi, vargo nematyti, viskas per tave!”. Nei dienos ramiai nugyventi neduoda. Pjauna ir pjauna.
– Ir kaip su šitais dviem infantilais gyventi? Tėvai vadinasi. Kaip maži vaikai – nieko nemoka, nei ugnies įkurti, nei žuvies pagauti. Uogų ir tų neatskiria – kur valgomos, kur nuodingos. Kiek kartų per juos vėmiau, kad jūs žinotumėt! Tokiems iš vis vaikų negalima turėti… Ir riejasi kaip šuo su katė dėl to obuolio…
– Aha. Ir pastoviai tos pačios kalbos “o pas mus Rojaus sode…. o pas mus Rojaus sode…”. Kaip sugedusi plokštelė.
– Nebegaliu taip gyventi, viskas užkniso, tuoj ką nors pritvosiu!

Och jau tas būties lengvumas


Och jau tas būties lengvumas.Motiejus žadina 5 ryto. Su daina.Tada už lango jau laukia kačių familija. Susiglaudę tupi ant metalinio kvadračiuko, tyrai alkanais žvilgsniais žiūri – įdomu kiek jau taip sėdi. Vis pagalvoju apie pinigų švastymą, bet vidinis sentegziuperi su egzistenciniu priekaištu sumurma – mes atsakingi už tuos, kuriuos…Atitraukdama langus vis pagalvoju, kad jau beveik metai šitam bute ir reikia pagaliau pradėt ieškot kito. Kaimynai iš viršaus susilaukė mažo leliuko su didele nosim, nupirko jam lovytę, o dėžę pastatė priekiniam kieme. Į konteinerį ciela netilpa, tai padėjo palei gyvatvorę. Nes juk ištirps ar angelai atskris į dangų paims. Vat toks vat kultūrų skirtumas. Lyjo pora dienų. Tirpo, bet neištirpo, nuvirto ant šono, vidury susidarė ežeriukas. Buto ieškojimas užsiėmimas sunkus. Jeigu žinai ko nenori. Ir jegu turi vaiką ir katiną – tavęs irgi niekas nenori. Todėl atsidūsti ir pagalvoji – gal angelai atskris ir perkraustys mus į nuostabų butą be vaizdo į ežerą.Vis rutulioju mintį keltis į Stokportą – miestuką Mančesterio palydovą – arčiau gamtos, kalvų, bet toliau nuo miesto, į kurį aš ar taip ar taip nevažinėju. Mintis kirba, bet kol kas nesimaterializuoja.Dar kirba mintis stoti į kooperatyvą ir laukti kada atsilaisvins butas. Šalia universiteto ir parduotuvių. Bet mes nemėgstame kolektyvų ir vidinių intrigų. Ir kaip suprantu dauguma veganai. Bet mintis kirba. Kirba ir nesimaterializuoja.Daugiametė tinginio praktika parodė – jeigu nors truputį judėti tam tikra kryptim – tikslą pasieksi.Bet kol kas nepradėjau judinti nei kojos nykščio.Laukiam angelų.Daugiametė tinginio patirtis parodė – kol būties lengvumas pakeliamas – nekrutėsiu.Ir kas bus su mano tyrai alaknų akių katinais, sėdės susiglaudę ant juodo metalinio kvadračiuko ir mes atsakingi už tuos, kuriems duodam valgyt…Aš noriu miego.