Vietinis turgus

Mano vietiniame turguje vyrauja internacionalo multikultūrizmo nuotaika. Čia galima įsigyti visko.
Pirkau audinio. Klausiu – koks pluoštas? Persiko pūkas. Aaa. Ok. Duokit 2 metrus. Prašom, mem.
Čia galima įsigyti visko – vaisių, daržovių, sagų, užuolaidų, odinių sofų, parfumo už 3 svarus, guminių batų, nusagstytų pseudosvarovskiais aukštakulnių, senų lakuotų spintų su veidrožiais, kačių laipyklių, rytietiškų papuošalų, xxxxxxxl dydžio liemenukų ir triūsikų, žuvies, sutręšusių sendaikčių, vaikiškų vežimėlių… čia vyrauja multikultūrizmo dvasia – šalia miniako kabo burka, prašom, mem.
Praeina aukštas pilvotas afganas su karakuline bajoriške kepure ir chna dažyta barzda. Anglai pardavėjai sėdintys ant didžiulio lakuoto stalo juokiasi ir rėkia pavymui – King Džiafa-Džiafa, ei! King Džiafa-Džiaffa!
Galima nusipirkt ir visų laikų hito – lovos užtiesalų su tigriukais. Jie, kaip ir languotos tašės niekada nepavirs dulkėmis.
Čia pat kažkokie sektantai skleidžia Jėzaus meilę.
Plėvesuoja hidžabai. Šalia treningai ir mokyklinės unoformos.
Iš kur jūs, mem? Lietuvos. Labas!
Visi juda, kažką perka.
Man patinka retsykiais užsukti į turgų. Ta pati dvasia kaip ir prieš tūkstančius metų Samarkende ar Stambule.