2 valandos parke

Aš myliu darbų sąrašus. Myliu ir nekenčiu.
Nežinau, kodėl jie man reikalingi. Kažkoks vidinis jausmas, kad taip, padorūs žmonės yra organizuoti. Jie turi darbų sąrašus. Jie yra produktyvūs. Jie darbus išbrauko ir jaučia malonumą. Tai juos motyvuoja, jie gauna dopamino dozę ir viskas pas juos ilgai ir laimingai.
Pas mane viskas ne taip. Sudarau sąrašą. Aišku, nerealų, niekaip netelpantį į 24 valandas. Atlieku 2 darbus iš milijono. Sąrašas palenda po kompiuteriu arba kur giliau. Per keletą dienų susikaupia pluoštas sąrašiukų. Su krūvom neišbraukytų darbų, kurie kaip gyvas priekaištas akis bado. Motivacija? Kokia motivacija – tik nusivylimas savimi ir kitos demotivuojančios emocijos. Darbai migruoja iš vieno sąrašo į kitą. Demotivacija kartu su jais. Yra darbų, kurie mėnesių mėnesiais slegia pečius ir sąžinę.
Ir kodėl tada aš tuos sąrašus darau? Jeigu nieko gero jie man neduoda…
Turbūt dėl to pačios priežasties, kodėl aš kramtau nagus. Neurozės.
Bet prieš keletą dienų pas mane atėjo nušvitimas.
Į tą patį reikalą aš nusprendžiau pažiūrėti iš kito galo.
Rašyti ne tai, ką reikia padaryti, o tai, ką aš jau padariau. Padarau. Užrašau. Nubraukiu. Padarau. Užrašau. Nubraukiu.
Ir taip visas sąrašas gaunasi iš padarytų darbų, o ne iš nepadarytų. Labai teigiamas sąrašas.
Dabar, ganant Motiejų, mano darbai gana kasdieniai, todėl aš rašau viską. Išviriau sriubą – darbas. Nuėjau į parduotuvę – darbas. 2 valandos parke – didelis darbas.
Ir per tas kelias dienas aš jaučiuos tokia kalnų vertėja, tokia darbštuolė. Nors padarau tiek pat, kiek anksčiau. Tik vietoj savigraužos gaunu gerą dopamino dozę. Šiandien atlikau tikrai bjaurų darbą, kuris virš manęs kabojo beveik 5 mėnesius.
Pusiau pilna stiklinė geriau, nei pusiau tuščia.