Šluotą ir druska

Keistas jausmas. Aš tikrai neturiu apie ką rašyti. Ar nebemoku.
Vis dėl to blogas yra įprotis. Padarai ilgelesnę pauzę – įprotis išsitrina iš smegenų. Jo vietą užima kiti įpročiai. Kiek ten, sako, reikia dienų naujam įpročiui susiformuot – 30, 44? Tikriausiai panašiai ir senam įpročiui ištrinti.
Atsirado įprotis mažesnius pastebėjimus rašyti G+. Apie tai, kad man nuobodu vaikščioti su vežimu parke. Ar apie kaštonus. O atsisėsti ir parašyti ilgesnį tekstą – nebemoku.
Gal čia mamiškas multitaskinimo režimas – nes bet kokiu momentu gali įsijungti Motiejaus triūbos. Taip ir praeina visa diena po mažą atkarpėlę – truputį čia, truputį ten. Ir daug Motiejaus.
Turėti vaiką yra gerai. Labai gerai. O gal turėčiau parašyti – būti mama yra gerai? Dar nesijaučiu “mama”. Gal todėl, kad jis dar nevadina manęs mama. O visi kiti nesiskaito.
Pradžioje buvo labai keista, kai tik gimus vaikui visi daktarai ir seselės pradeda tave vadinti “mum”. Buvai žmogus kaip žmogus, o dabar – mama. Bet kol Motiejus nepakvies manęs – tol dar kažkaip neištikrųjų.

Atsikraustė naujas kaimynas į butą rusy. Išėjau susivėlusi su rožiniu chalatu gasdinti. Nieko nėra pavojingiau už moterį su rožiniu chalatu. Tikiuos suprato. Netriukšmaut, nerūkyt po langais ir šiaip. Išsigandęs ištraukė parodyt elektroninę cigaretę. Rūkysiu bute. Tyliai.
Paklausė ar man nenuobodu, ar geriu, rūkau, ar noriu jo vakarienės. Į visus klausimus atsakymas – ne.
Pasakė, kad aš graži. Varvančia raudona nosim, susivėlus, su rožiniu chalatu? Och… Kaip sunku būti vyru. Ko tik dėl to testosterono neprikalbėsi.
Pasiskolino šluotą ir druskos.

Rėkti svarbiau

Įdomu, kad daug anksčiau, negu išmoko šypsotis, Motiejus įvaldė patemptos lūpos meną.
Valingai šypsotis vaikai išmoksta būdami 4-6 savaičių. Vat net neatsimenu, kada pasirodė patempta lūpa. Ji naudojama parodyti nesupratingai mamai, koks vaiko gyvenimas nepakeliamai sunkus ir niekas jo nesupranta. Patempta lūpas veikia efektyviai – akimirksniu mama viską supranta.
Evoliuciniu požiūriu viskas teisingai – pirma išmoksta rėkti, kad niekas nepamirštų apie mažą žmogų.
Rėkti svarbiau, nei juoktis – neparėkęs gali sušalti, badauti ar atitekti plėšrūnams.
Veina iš Motiejaus dainelių:

Rėks rėks Motiejus
Rėks rėks Motejus,
Rėks rėks –
Mamukas tuoj atbėgs.

Buvo žmogus

Knygos apie vaikų/kūdikių auginimą būna dviejų rūšių – užknisančios ir užknisančios.
Pirmosios teigia, kad kūdikis tai toks trukdis, atimantis iš tėvų jų gyvenimą ir pataria, kaip išdresuoti tą trukdį, kad per daug neapsunkinti savęs. Tas trukdsi verkia, nori ant rankų, būti šalia, miegoti kartu – bet tai yra blogis. Taip iš trukdžio išaugs spuoguotas mažametis kriminalas. Trukdį reikia atpratinti, o dar geriau net nepripratinti prie meilės ir švelnumo. Tegul valgo pagal grafiką, verkia pagal sistemą, o tėvai turės laiko sau ir visą lovą seksui.
Kitos knygos sako, kad visas pasaulis yra susivienyjęs prieš mamas ir kūdikius, ir tik šitas autorius žino tiesą. Paprastai ta tiesa remiasi autoriaus vizija, kaip mamos ir kūdikiai gyveno prieš šimtą tūkstamčių metų. Autorius savo viziją myli ir mėgaujasi ja per tris spaudos lankus. Tokiose knygose yra lašas tiesos – mylėkite savo kūdikius, blem, ir klausykite sveiko proto.
Gal šitose knygose tiek priešstatos piktai sistemai, nes jos pirmą kartą išleistos praeito amžiaus septintame-aštuntame dešimtmetyje – šaltasis karas, platūs pečiai, gal tada pasaulis buvo nusistatęs prieš motinystę. Anot autoriaus, amerikoniški filmai pašiepia mamas, kurios išeina į darbą, palikusios savo vaiką su aukle ir jaudinasi visą dieną. Gal ir taip. Bet kam čia įdomu, ką tie amerikonai galvoja.
Galutinai supratau, kad daugiau knygų vaikų tema neskaitysiu. Motiejus valgo ir miega kada nori. Didžiąją laiko dali praleidžia ant manęs. Kitą susikišęs rankas į burną. Ir mes abu labai patenkinti.
Džo vis klausia – jeigu tu pavargsi nuo vaiko ir kokį vakarą norėsi kur nors išeiti, tu tik pasakyk, aš pabūsiu su juo. Kaip aš galiu pavargti nuo vaiko? Mano smegenys visiškai praplautos endorfinų, oksitocinų ir kitų natūralių narkotikų. Todėl visiems turėtų būti aišku, kad šitas blogas rieda šiknon.
Buvo Sedova žmogus. Tapo mama. Fsio. Nebėra žmogaus.

Košė iš kirvio arba kaip Vinipūchas į svečius vaikšto


Rašo Džo – aš šeštadienį pas tave ateisiu ir padarysiu tau pietus. Gerai, sakau, ar reikia man ko nors nupirkti? Ne, nesirūpink, aš viską atsinešiu ir pagaminsiu, tau nieko nereikės daryti. Ačiū, sakau, gerai.
Išvakarėse rašo – gal gali nupirkši vištienos. Gerai, sakau.
Nupirkau, užmarinavau. Laukiu didžiųjų pietų. Ko nors įdomaus, skanaus. Džo moka gaminti.
Ateina Džo, išsitraukia iš terbos morką, 2 bulves, svogūną, rozmarino šakelę ir jamaikietiškos sriubos pakelį. Ir išvirė man vištienos sriubą. Kad pačiam būtų sočiau dar 4 riekes duonos su sviestu užsitepė.
Ir išėjo palikęs man nesuplautus indus…
Ne, man negaila. Džo amžinai pinigų neturintis. Bet tai vadinosi “Aš padarysiu tau pietus, tau nieko nereikės nei pirkti, nei daryti”.
Cha cha cha.
Papasakojau bendriems draugams, visi juokėmės labai garsiai. Ir svarbiausia – Džo nuoširdžiai tikės, kad jis pasistengė, padarė man pietus, užsidėjo didelį pliusą, kaip tikras geras rūpestingas draugas.
Va kaip reikia į svečius vaikščioti.
🙂

Pakeleivis

Kas čia dabar darosi.
2 vyriškiai prisipažino sapnavę nepadorybinius sapnus su manim.
Aš sapnuoju tik labai padorius sapnus. Kad užlipu ant labai aukšto namo stogo ir negaliu nulipti. Ir net neturiu telefono paskambnti gelbėtojams. Nepadorybių ant stogo nebuvo. Tik balandžiai.
Einu su Motiejum vežime į ligoninę, jam kraujo tyrimų daryti. Pakeliui prisijungė barzdotas dėdė su vaiku kokių 7 metų. Ir einame panašiu greičiu. Bandžiau juos aplenkti, bet pasivijo jie mane kol su bordiūrais varžiausi. Vėl aplenkiau, vėl pasivijo. Pasidaviau galiausiai.
Mančesterio žmonės šnekūs. Apie orą. Kad lyja. Kad saulėta. Kad vėjuota. Kad šalta. Kad šilta. Kad tai šilta, tai šalta… Oras toks įdomus. Niekada neišseks šita beribė tema.
Pradėjo dėdė nuo oro. Vėl saulėtos dienos išpuolė, sako. Taip, sakau, vitaminą D reikia gamintis. Galvojau atstos. Iš išvaizdos matėsi, kad vitaminai jam neaktualūs. Pažiūrėjo dėdė į mane, tarsi aš amfetaminą gaminti siūlau. Bet pažiūrėjęs į mano ritmingai pūpsinčią E dydžio krūtinę pratęsė pokalbį. Kiek laiko vaikui, klausia. Trys su puse mėnesio, sakau. O jis 6 vaikus turi. Ir dar nori. Keturių. O jo missis daugiau nebenori. Aš sakau, kad dar norėčiau vaikų. Ateity. Taip sako, gimdyk kuo daugiau vaikų kol jauna. Na, netiek jau daug ir beliko sakau. Man jau 35. Nustebo labai. Nes jo missis 36. Na, su šešiais vaikais, aišku, kad. Aha, sakau. O jis sako, kad jo missis daugiau gimdyti nenori, bet nieko prieš, kad jis su kita moterim turėtų vaikų. Visai ne prieš. Pati sako, turėk dar vaikų kiek nori, tik ne su manim. Aha, sakau. Ir čia jis pokalbį taip pasuko, tarsi man siūlo su juo dar 4 vaikus veisti paleist į šį pasaulį. Na, netiesiogiai taip sako, bet netiesiogiai aiškiai. Čia mūsų keliai išsiskyrė, aš į ligoninę nusukau, jis tiesiai nuėjo. Va.
Ir iš kur man tokie pakeleiviai pasitaiko.
Pilnatis mano kieme.

Gyvastis

Kaimynų iš dešinės (jeigu žiūrėti pro langą ir iš kairės, jeigu stovėti veidu į namą) katinas, kurį aš vadinu Karabasu, partizaniškai įbėgo pro atidarytas galines duris ir paženklino savo syvais mano virtuvę.
Kai krausčiausi per lietų, Karabasas gulėjo ant kaimynų iš kairės buitinių/baldinių/lentinių šiukšlių kalno ir visu savo žvilgsniu, ūsais ir neperšlapmanu kailiu sakė – čia mano viskas ir aš čia viskas.
Dabar mano virtuvė irgi jo.
Ilgą laiką aš galvojau, kad Karabasas yra benamis. Kadaise juodas, nuo saulės surudyjęs kailis primimena nutrintą iki blizgesio kostiumą. Bet tai nesumenkina jo alfiškos didybės.
Visą dieną Karabasas vaikšto tvoromis patruliuodamas savo teritoriją. Eine lėtai, rimtai, nuleidęs galvą. Prieina kampą, padaro reveransą – trykš trykšt, pasirašo ant sienos.
Karabasas negeras – jis muša kačiukus. Nors suprantu, kad taip gamtos užprogramuotas ir tiek, nei blogas, nei geras – tiesiog daro tai, kad priklauso pagal alfa katinos pareigas. Bet mano subjektyvi motiniška širdis kačiukų pusėje.
Kačiukams aš išnešu piene išmirkytos bulkos ir pigaus kačių maisto. Karabasą ir namie neblogai šeria – pauosto ir nueina toliau.
Yra dar katinas Hitleris. Baltas su tamsia uodega ir hitleriškos šukuosenos plėmu ant kaktos. Neaišku ar naminis. Bet aišku, kad ne alfa. Irgi vaikšto tvoromis. Bet kažkaip ne taip.
Yra Žaliaakė Nėščioji Stefanija – juodai balta, Styvo giminės. Jau nebenėščia. Buvo prapuolus 3 savaitėm motinystės atostogų. Vėl pasirodė. Net būdama nėštumo pabaigoje įšokdavo pro pradarytus langus. Kartais net per žaliuzes.
Yra Trispalvė Mama. Ir tikriausiai jos Trispalvė Mažoji. Trispalvė Mažoji vaikšto kartu su Bela Mažaja. Yra ir Bela Didžioji – tikriausiai Trispalvės Mamos sesuo – nes abi su pilvo išvaržom. Iš to padariau išvadą, kad jos tos pačios mamos, kuri nemokėjo gerai nukąst virkštelės. Yra dar viena Bela, kuri kartais užsuka. Šita Bela – nelaimingumo įsikūnijimas. Tokių plonų katės kojų niekad dar nemačiau. Mačiau ją kelis kartus bėgant per gatvę. Ji visada dairosi per petį tarsi sakydama, kad gyvenimas tai amžinas kliūčių ruožas. Ir ji teisi.
Jos visos belos, nes draugė turi tokia rudą katę su oranžinėm dėmelėm. Dabar visos tokios katės – belos. O visi juodai balti katinai – styvai. Yra keletas įvairaus kalibro styvų – bet jie užsuka nereguliariai. Tarkime belų keturios, ir styvai bent kokie trys. Plius minus.
Ir dar yra 3 visai pupuliukai – pilkas, styvas ir ryžikas. Trispalvė juos kartais pakveičia ir jie atbėga drebindami stačias uodegytes. Ir taip pat greitai pabėga pro plyšius tvoroje.
Tai va. Tiek pas mane gyvasties.
Planuoju greitu metu atsiimti Styvą iš Džo. Styvas turės pasistengti atsikovot savo kiemą iš Karabaso. Tik bėda – Styvas nebeturi ženklinimo prietaiso. Bet turi nagus. Turėtų užtekti.