Kiek Sedovų reikia pakeisti perdegusią lemputę


Galvoju – ir kodėl man šiandien taip silpna ir norisi rėkti ant Kriso? Bet tuo pačiu metu labai tingisi tuo užsiiminėti ir šiaip – vakar pasiskundžiau Džo dėl Kriso blogo elgesio – tas parašė jam barančio pobūdžio žinutę ir Krisas netgi suplovė pusę lėkščių, pažadėjo išsiurbti kambarį, tačiau beplaudamas lėkštes taip išvargo, kad nuėjo prigulti 3 dienom.
Džo išsikrausčius mūsų santykiai pagerėjo. Vis dėl to – gyventi kartu sunkus išbandymas. Lengiau mylėti per atstumą.
Kadangi Krisas ir Filas tokie nedavyrai – paprašiau Džo įsukti perdegusę lemputę – aukštos lubos, net užlipus ant stalo sunkai pasiekčiau, su Misteriu Beibiu nesinori užsiiminėti alpinizmu. Tai va – du vyrai namie, o nėr kam lemputės pakeist. Filas iš vis perbala, kai aš į jį kreipiuosi, o nezgrabnas Krisas dar nukristų – atsakyk paskui kaip už gerą.
Tai va, galvoju, kodėl man šiandien taip silpna, nesmagu ir šiaip miegojau pusę dienos apsikabinus murkiantį katiną. Dar per nežmponiškas valios pastangas sugebėjau nuvažiuoti iki ligoninės gauti pažymą, kad esu labai oficialiai nėščia ir pamesti lietsargį.
Ogi todėl – kaip visi horoskipais netikintys žmonės žino – kartais horoskopai pildosi. Sustojęs laikrodis du kartus į parą irgi rodo teisingą laiką.
Your biorhythms may be low today, so you might not be feeling quite up to par. This could make you feel restless and a little blue. Most likely your malaise is related to stress. Play some soft music. Surround yourself with flowers or other colorful objects. If possible, get a massage. This will help you relax. You’ll feel like your old self by tomorrow.
Todėl milijonams užsiknisusiams avinams sakau – čia tik senos žvaigždės mus taip veikia. O jos tokios senos – kad net negalima ant jų pykti. Ir šiaip baisiai toli – pyk nepykęs.
Ale vis tiek geriau ant dūšios, kad viskas čia pagal visatos programą – galima šiandien taip jaustis. Net jei ir netiki horoskopais.
Viena pažįstamų pažįstama studijavo netgi astrologiją. Ir kaip, sakau, padeda gyvenime? Taip, sako, padeda. Supranti, kad žmonės elgiasi vienaip ar kitaip tiesiog, nes jie tokie yra. Ir nepyksti. Numoji ranka, ai durnas ir tiek. O ką, sakau, kad pasakyti – ai, durnas, ko norėt – reikia astrologiją išmanyti?
O labai kartais pataikančių horoskopų tinklalapis
astrocenter.com

Mano pilve kažkas žiovauja

G+ paskelbiau, o čia dar ne – ultragarsas parodė, kad auga berniukas. Aišku, perspėjo, kad čia ne 100%, bet jei mano pilvo jausmo ir ultragarso nuomonės sutampa – tikriausiai taip ir yra.
Sveikas, viskas vietoje. Auga gerai. Tik širdies negalėjo pažiūrėti – nusisuko. Plaka, lyg ir tvarkoj.  Dar eisiu sausio 13-tą.
Pirmą kartą jį mačiau 8 savaičių – tokia pupelė ar inkstas su plakančiu taškeliu ir makaluojančiais pagaliukais – galūnėm. 11 savaičių jau buvo visas žmogeliukas-varliukas – nardė, skraidė, nerimo. Dabar – 20 savaičių toks jau visas apvalutis, ramesnis. Nusižiovavo plačiai.
Keista – mano pilve kažkas žiovauja.
O ką – žiovavimas labai svarbus dalykas – koks gyvenimas be žiovavimo?
Kadangi nuo pat pradžių jaučiau, kad berniukas, tai ir vardą turėjau. Vieną, be variantų. Matthias. Mūsiškai – Motiejus. Bet nenoriu, kad anglai iškraipytų jo vardą, jiems jis atrodytų kaip Moutaijydžius. O taip viesiems bus praprasčiau gyventi. Aš jau netgi pripratau, kad nežinantys mane kviečia Ai-yva. Bet aiškinti kiekvienam, kaip tarti vaiko vardą man neužtektų kantrybės.
Kol kas Krisas jį vadina Mister Baby.

Pabaigai fragmentas iš mano pokalbio su teta. Pralies šiek tiek šviesos į mano santykius su šeima. Kalbėjom dieną prieš ultragarsą.
– Man atrodo, kad berniukas, – sakau.
– O mes, tavo mamytė ir aš norime mergaitės, – atsako teta.
– Na, jei dabar bus berniukas gal paskui bus mergaitė…
– O tu ką??? Dar vaikų norėsi???
– O kodėl gi ne? Dar ne vakaras…
– Tu nori būti vieniša mama su tuntu vaikų???
– Na kodėk vieniša, ką jau visam gyvenimui vieniša…
– Aaaa…. tai tu dar tikiesi sutikti vyra normaliems santykiams…
Uždanga.
Aplodismentai.

Slob syndrom

Pavymui, pilnesniam Kriso portretui susidaryti citata iš Jean Liedloff knygos “The Continuum Concept”, tikiuosi, dauguma skaito angliškai:

“”Slob syndrom” is another common manifestation of deprivation in infancy. The slob, like the drooling, tousled baby, wants to be loved simply because he exists and precludes his having done anything to qualify the feelings towards him by pleasing behaviour. He smacks his lips to make himself feel that anyone who  is near him is glad to know he is enjoying his food; he imposes his physical presence wherever he can, leaving ash or stains or litter to bear witness to his existence, challenging all presents to reject him and hid right to be loved. As he finds he is rejected, he then reinforces his sad statements to mother cosmos: “You see? No one loves me because you don’t bother to wipe my chin!” And he barges on his way, unwashed, unkempt and accidentally stepping on everyone’s toes. <…> The compulsive academic, the endless taker of degrees and lifelong inhabitant of colleges in one capacity or another, has made of alma mater a fairly adaptable mother surrogate. The institution is bigger and more stable than he. It rewards good and bad behaviour quite predictably. It protects from the cold, hard world outside, which is too risky for the inadequate emotional equipment of a deprived infant grown up. The adult desire to test oneself against the world’s challenges, and thus to further one’s development, cannot come into being in the unassured personality, no matter what its age.”

Čia kaip iš akies trauktas Krisas – atsikėlęs ar peržengęs per slenkstį jis leidžia keistus garsus, dūsauja, krenkščia, riaugėja – kad visi girdėtų “aš čia”.
Viskas aplink jį apradbstyta ir apversta kalnu šiukšlių – žymi savo egzistavimą.
Jei galėtų, mokytųsi toliau, dabar galvoja apie doktorantūrą…

Nereikia iškreipti mano žodžių – ne kiekvienas doktorantas ir akademikas yra toks. Mokytis yra labai gerai! Aš už universitetus ir žinias. Ir riaugėti, ir kosėti irgi normalu! Visi tai daro.
Toks tas mūsų Krisas.

Sriuba to nepataisys

Gabriel Cornelius von Max, 1889

Manau, iš mano aprašymo aišku, kad su kaimynu Krisu kažkas ne tvarkoj.
Negali jaunas (27 m.) sveikas vyras sėdėti dienų dienom tamsiame kambaryje ant pribezdėtos sofkutės, zu obuoliniu kompiuteriu ant kelių, apsikrovęs popieriais, čipsų pakuotės ir pan. šlamštu.
Lengviausias variantas – numoti ranka, šyptelti, vyptelti  – ai, liurbis, ko norėti.
Tokių ar kitokių Krisų tūkstančiai. Gal ne visi turi applą ir sofkutę, gal kai kuriuos aplinkybės verčia trepsėti į darbą – bet esmė nuo to nesikeičia.
Žmogus ne gyvena – tiesiog egzistuoja.
Krisas be galo apsiskaitęs, išsilavinęs, taiklus humorojo jausmas. Bet netgi ne tai. Netgi be jokių asmeninių subjektyvių nuostatų – šaltai, racionaliai, objektyviai – visuomenė daug praranda neišnaudodama Kriso potencialo.
Valstybė apmokėjo jo vidurinį išsilavinimą, sveikatos apsauga – vien tai nemaža investicija. Už studijas – bakalaurą ir magistrą mokėjo pats, ėmė paskolą. Jis protingas, talentingas – ir dabar visi jo talentai ir potencialas – rūgsta ir pelyja ant sofkutės.
Kiekvienas žmogus yra visuomenės dalis. Kiekienas žmogus yra vertingas. Gal dabar, kai mūsų tiek daug, kai kurių teigimu – netgi per daug, mes pamirštame apie atskiro individo vertę.
Seniai, labai seniai, kai žmonių buvo nedaug, jie gyveno mažomis grupelėmis – kiekvienas žmogiškas vienetas buvo vertingas – tai dar viena rankų ir kojų pora medžioklei, dar vienas giminės pratesėjas… Deivė motina – vaisingumo deivė. Platūs klubai, didelės krūtis – kuo daugiau vaikų. Dabar žmonių netrūksta. Ir mados pasikeitė…
Bet aš ne apie tai. Ne apie papų dydį.
O apie tai, kad kiekvienas žmogus yra svarbus ir brangus. Ir urviniais, ir dabartiniais laikais, jeigu žmogus susilaužo koją – jį visi slaugo, neša maistą į lovą. Sugis koja – vėl bus darbingas ir naudingas. Šiais laikais čia tau ir rentgeno nuotraukos ir elektromagnetinis rezonansas. Ir  reabilitacinės fizio programos, masažiukai, pratymukai. Kad viskas atsistatytų ir dirbtų kaip reikia!
Su kaulais viskas aišku. Ir su bronchitais, anginom – antibiotikai, vitaminai, poilsis. Su sugedusiais dantim, trumparegyste – užtaisysim, akinius išrašysim. Viskas bus gerai. Kaip naujas.
Bet būna ne tik lūžę kaulai. Kartais sulūžta kažkas viduje. Galvoje. O smegenys – toks pats organas kaip ir visi kiti. Tik sudėtingesnis. Jį ne taip paprasta diagnozuoti. Ir neužgipsuosi, neužplombuosi.
Išmoko jau gydyti kai kurias psichines ligas. Kitas prislopinti.
Bet jeigu žmogus nelaktso nuogas gatvėje, nekalba su angelais, o tik sėdi dienų dienom ant sofkutės su kompiuteriu, cocacola ir čipsais – visi numoja ranka, šypteli, vypteli – ai, nieko tokio, tokių daug, Anglijoje tai normalu…
Akivaizdu, kad kažkas sulūžo Kriso viduje. Negali sveikas, jaunas, išsilavinęs žmogus nieko nenorėti. Todėl vienas žodis ankstesniame sakinyje netinka – sveikas. Nėra jis sveikas – sveikas žmogus sutvertas judėti, kurti, siekti. Matyt, sutrikus tam tirkų homronų – dopaminų, endorfinų ar kokio ten bieso gamyba. Aš ne medikė. Bet nereikia būti mediku, kad matyti, kad su Krisu kažkas negerai.
Šiuo metu, tai yra užburtas ratas. Jeigu man sumokėtų daug pinigų už tai, kad sėdėčiau tamsiame kambaryje ant sofkės su kompu ant kelių ir dienų dienom žaisčiau žaidimus, skaityčiau “Guardian” straipsnius ir čatinčiau su draugais per fb, valgyčiau kasdieną čipsus su cocacola, sudegintas dešreles su pervirusiais makaronais, išeičiau į lauką tik parūkyti ar iki parduotuvės – po 2 savaičių man prasidėtų depresija ir skrandžio opos. Bet žmogaus organizmas pripranta prie visko. Tačiau toks gyvenimo būdas sukelias apatiją ir depresiją. Ir nėra jėgų kažką keisti.
Darbo birža moka jam pašalpą. Draugai nuperka alaus, romo ir žolės – nes šiaip jis įdomus pašnekovas.
Bet tai nieko nekeičia ir deja, nematau, kad artimu laiku pasikeis.
Ir gaila man jo talento, proto, išsilavinomo ir jaunystės.
Nežinau, kuo iš tiesų matuojamas žmogaus gyvenimo prasmingumas. Ne iškastais grioviais, praduotais vambzdžiais, sudarytais sandėriais, iškeptais kepalais, nukirptais plaukais. Vien nuo to, kad žmogus sėdi 8 valandas per dieną prie kasos ar kompiuterio, kurio nekenčia ir laukia penktadienio – jo gyvenimas nepaprasmingėja.
Tačiau viskas pasaulyje yra paremtas “imti ir duoti” dėsniu: tu kažka gauni ir kažką atiduodi. Jeigu tik ima ir nieko neduoda – tai yra juodoji skylė.
Darbo birža metų metus jam moka pašalpas. Jau sukišti tūkstančiai iš biudžeto. Ir jokio prasmingo rezultato. Tai skatina jį vegetuoti. Gaila į sofkę sukištų talentų.
Skrendam į Marsą, naudojam nanotechnologijas, tyrinėjam smegenis – o elementariai padėti realiems žmonėms, o ne pelėms laboratorijoje – negalime.
Tas pats su benamiais. Labradors organizacijos jiems duoda lėkštę sriubos, šiltą striukę ir lovą prieglaudoje – tai padeda jiems nenumirti. Bet tai nepadeda jiems gyventi. Nes viduje kažkas sulūžo ir sriuba to nepataisys. Jie patys bando tai taisyti alkoholiu ir narkotikais. Deja, tai tik nuskausmina, bet negydo…
Iš tiesų, aš čia ne tik apie Krisą. Milijonai žmonių gyvena su psicholiginiais sutrikimais. Skamba banaliai.
Lengviausia ir beprasmiškiausia jiems pasakyti – susiimk, perženk per savo baimes, daryk kažką. Jeigu tai būtų taip paprasta – jie darytų. Jeigu nedaro – reiškia negali, reiškia, kažkas viduje neleidžia. Tai tas pats, kas paralyžiuotam žmogui sakyti – susiimk, atsistok ir eik. Jis tiesiog negali. Pas vienus paralyžiuotos kojos, pas kitus – paralyžiuota asmenybės, charakterio dalis. Ne kiekvienas gali pats sau išsioperuoti apendicitą, susigipsuoti koją ir išsigydyti fobijas…
Tai va.
Žemė ne plokščia. Šviesos spidulys sudarytas iš spalvų spektro.
Nėra sveikų žmonių – yra tik nepakankamai ištirti.

Gąsdinimo tikslais

Praėjusią naktį praleidau viena name. Namas nedidelis. Be žvaigždučių. Iš abiejų pusių aplipintas kaimynų namais. Bet staiga – likusiems dviems liurbiams išvažiavus ėsti kalakuto – namas tapo nesaugiai tuščias. Dieną man buvo labai gera, ramu ir erdvu. O sutemus ir pakilus vėtrai pasidarė labai nekaip.
Viena tuščiame name. O aplink tamsa ir pavojai.
Su katinu. Bet jis krūpčiojo nuo kiekvieno garso netgi labiau už mane. Katinas nemoka kalbėti. O jam ir nereikia. Jo mintys praprasto ir aiškios. Žvilgsnis paaiškina viską. Mes suprantame vienas kitą ir be žodžių. Nejudindamas lūpų Styvas sako – duok ką nors skanaus, aš žinau, tu turi. Rytais medžioja kojų pirštus, sakydamas – atidaryk šaldytuvą, aš pats nemoku. Jokių divprasmiškų išsireiškimų, perkeltinių prasmių ir aforizmų. Užtat ir santykiai nekomplikuoti. Kad ir žmonės taip…
Už lango baisiai ūžė vėtra trankydama pašto plyšio užsklandą duryse ir kabančius laidų galus. Labai labai baisiai.
Styvo krūpčiojimas visai nepadėjo.
O vasarą pas mus buvo naktį atėję vagys. Jiems pasisekė – Krisas pabudo ir pradėjo rėkti. Jie nespėjo nusilaužti sprando užkliuvę už labai gerų daiktų – Kriso knygų, popierių, skardinių ir katino žaislų.
O dar neseniai buvo kitas incidentas – prabudau naktį nuo Kriso riksmų. Galvoju – vėl vagys. Palaukiau kelias minutes, kol jie pabėgs. Tada nuėjau patikrinti, kas atsitiko. Pasirodo, Krisas pabudo nuo triukšmo virtuvėje. Pagalvojo, kad vagys. Pradėjo rėkti gasdinimo tikslais – vieną kartą jau suveikė. Užsidėjo chalatą, palikdamas apnuogintas blyškiai baltas kojas basais pirštais su nenukarpytais ilgais geltonais nagais – gasdinimo tikslais. Nuėjo į virtuvę. Įjungė šviesą. Po virtuvę blaškėsi didžiulis ryžas katinas vartydamas puodus ir lėkštes. Toks didelis didelis. Pamatęs Krisą ėmė baisiai šnypšti. Ir iš tos baimės ir to didumo nebetilpo į kačių dureles. Ir dar labiau šnypštė, ir dar labiau blaškėsi, ir dar labiau ryžas. Krisas atidarė duris ir išvarė katiną.
Ką mes darytume be Kriso, jo rėkimo, chalato ir kojų nagų?
Vat būtent.
Aš buvau viena. Be Kriso ir jo baisių atributų. Su mažu neryžu katinu, kuris miauksi kaip viščiukas, medžioja sliekus ir krūpčioja nuo pašto dėžės barškėjimo.
Baisu.
Ir ūžia. Ūžia.
Kiekvienas dungtelėjimas skamba kaip piktų vagių žingsniai.
Labai baisu.
Saugumui po pagalvė pasidėjau žirkles ir šakutę.
Džo kambary įjungiau šviesą – kad vagys galvotų, kad namie kažkas nemiega.
Tuo metu, tai atrodė gana racionalūs sprendimai.
Aš tokia pat drąsi, kaip ir Styvas. Netgi mažiau – aš bijau sliekų. Neturiu languoto chalato ir kojų nagai apkarpyti.
Kažkaip užmigau. Sapnavau savartyną.

Grįžo Krisas. Aš dar niekada taip nesidžiaugiau jį pamačiusi.
Galima iš po pagalvės ištraukti šakutę ir žirkles.

Pasiekimai

Vakarieniauju su Džo ir Krisu. Sakau:
– Va ir metai į pabaigą. Kokie jūsų didžiausi pasiekimai 2013-ais?
Džo sako:
– Mano muzika buvo nupiratinta Moldovoje ir kelis kartus buvo paminėta japoniškame twitteryje.
– Neblogai, – sakau.
– Ir dar: sugebėjau išbarškinti merginą po 14 bokalų alaus ir neapsivėmiau. Ji net turėjo orgazmą.
– Hmmmm…, – sakau. Šito gal ir nebūtina buvo minėti. Bet toks jau tas mūsų Džo. Kaip sako rusai “u kogo čto bolit- tot o tom i govorit”.
– O kas pas tave, Krisai?
– Mano didžiausias 2013 pasiekimas, kad kai pavėlavau 15 minučių į darbo biržos darbo programą ir baisi boba pareiškė, kad už tai man nuims 3 mėnesius bedarbio pašalpos aš ją pavadinau sena bjauria p*zda (old ugly cunt). Ir išeidamas išdaužiau gaisro signalizaciją. Pašalpą nuėmė 3 mėnesiams. Bet už tai aš jai pasakiau, kas ji tokia!
Tokių pasiekimų fone manieji atrodo banaliai ir blankai:
– O aš įsitaisiau katiną, labai gerą katina. Ir užnėštėjau…
Tik tiek.

40 litrų siūlų

Mano gyvenimas teka apvalėjimo vaga. Pilvas auga. Pilvo gyventojas spurda.
Kaip nekeista, man visai patinka būti nėščia – jaučiuosi, kaip kinder siurprizas. Panašiai ir atrodau – pilvas kiaušinėja, kietėja. Ir jaučiuosi taip “aha, o aš kažką turiu, o jūs nežinot ką!”. Tiesa, aš irgi nežinau. Rytoj eisiu žiūrėti į siurprizą per juodai baltą ekraną. Patikrinsiu ar mano motiniška intuicija teisi, kuždėdama, kad tai berniukas. Su kaimynu Džo susilažinom iš 10 svarų – jis sako, kad mergaitė.
Apskritai, būti neščia daug lengviau, nei aš įsivaizdavau – raugintų agurkų nesinori visai.
Beje, name irgi pokyčiai – Džo išsikraustė prieš porą savaičių. Tylu, ramu, nesmirdi, šviesos nakčiai išjungiamos… Visapusiškai gerai. Tik neaišku, kokį naują kaimyną gausiu. O į vonios dydžio kambarį nieko gero įsikraustyti negali.
Lendlordas žadėjo atvežti lovą – nes nepretenzingas Džo miegojo ant čiužinio ant grindų. Tada mes duosime skelbimą apie kambarį name su katinu ir nėščia boba – tai turėtų atbaidyti potencialius triukšmingus kenkėjus.
Gruodis kažkur praslydo – net nepastebėjau. Jaučiuosi gana pavargusi. Žadėto skraidymo su energijos perteklium neatsirado. Tikriausiai, ryšium su tirotoksikoze.
Mano manymu, nėščia moteris turi atrodyti taip:


Todėl prisipirkau Ebay mezgimo siūlų. O rusiška prigimtas paskatino: guliat, tak guliat! – prisipirkau tiek, kad teko jiems pirkti 40 litrų talpos plastikinę dėžę. Neužsidaro. Bet už tai ant dūšios gera – turiu virš 40 litrų siūlų. Galiu megzti ir megzti. Ir dar kartą megzti.
Taip va ir gruodis praėjo.
O papasakoti kaip ir nėr ką.
Tiesa, pažiūrėjau teatre “Gulbių ežerą”. Patiko netgi. Nors aš į baletą žiūriu įtariai – ne tam žmonės sutverti, kad ant pirštų galų sukinėtis ir į kelnes paroloną kišti. Bet vis šioks toks kultūros lašas į mano uzbonėlį.
Vakar žiemos saulėgrįža buvo. Dienos pradės ilgėti. Kvietė mane lipti į kalną, pasitikti vėliausią metų aušrą. Bet tingisi man jau su savo kindersiurprizu į kalnus kopti. Geriau pamiegoti.
Katinas – ir toliau katiniauja. Parneša retsykiais grobį – nukankintą slieką.
Filas neteko darbo. Visiems sakė, kad metė, nes atseit nuobodus. Bet niekas juo netiki. Toliau sėdi vienas savo kambary. Priminsiu – jis visiškai su niekuo nebendrauja. Neturi nei vieno draugo. Niekur, neina, išskyrus parduotuvę. Pas jį irgi niekas neateina. Daugiau tokių nepažįstu.
Krisas bando plauti lėkštes, po to man tenka persiplauti, bet vis gi – evoliucionuoja. Išmoko kepti omletą.
Tai tiek žinių.

Mainai

Na va. Mėnuo iki keturioliktų.
Ajajajaj.
Iki Kalėdų reikia skolas atiduoti. Sako.
Tai va, jaunimas, ar atsimenate tokį sausio įrašąapie rankdarbių mainus. Jei vis dar yra norinčių – prašom atsiliepti.
Sausį norą išreiškė , , , , ir .
Jei yra naujų pageidaujančių – pirmyn!

Greta

Lapė

Sapnavau lapę su 3 galvom. Iš tiesų, labiau atrodė kaip ožka su šuns galvom. Dvispalvė: vienas šonas juodas, kitas – baltas. Išilgai. Kaip su liniuote. Viena galva balta, kita juoda, o vidurinė – pusiau.
Labai labai keista.
O gal tai aš.