Viena

Šiandien tikriausiai pirma diena per beveik metus mano gyvenimo su berniokais, kai aš visą dieną VIENA NAMIE!
Ir žinote ką – man liūdna.
Iš pradžių apsidžiaugiau – jėėė jėėė jėėė! Vienas namuose aš darau, ką noriu. O paskui taip tylu. Taip nyku. Taip tuščia.
Niekas nenervyja.
Netranko durų.
Nekuria savo bumsinčios muzikos.
Neriaugėja.
Nestūbauja.
Nelaksto laiptais.
Nėr kam papriekaištaut ar bent jau pažiūrėti priekaištingai, jei nėra kaip žodžiais suformuluoti priekaišto.
Nėr kam pasakyti, ką daryti.
Ko nedaryti.
Arba daryti kitaip.
Tylu. Nyku. Tuščia.
Džo išvažiavo penktadienį pas tėvus į Velsą.
Krisas iš ryto išėjo pas draugą į “food party”, sakė, grįš vėlai. Prisivalgęs.
Filas – tas, kuris beveik ir neegzistuoja – penktadienį vakare atrodė neįprastai laimingas. Vaikščiojo po namus ir švilpavo patenkintas. Jis niekada neatrodo laimingas. Nei patenkintas gyvenimu. Ir niekada nešvilpauja. Tai man pasirodė įtartina. Netgi baugu. O paskui jis dingo. Tik nesakykit, kad jis netikėtai įsimylėjo ir turi romantišką savaitgalį. Filas niekada neįsimylės. Nes įsimylėjimas reikalauja pastangų. Įsimylėjęs žmogus stengiasi padaryti ką nors malonaus savo meilės objektui. Filas niekada nieko nedaro dėl kitų. Aš net neįsivaizduoju jį siūlant sušalusiam svečiui puodelį arbatos. Na. Jis ir svečių niekada neturi.
Tai va. Netgi Filas dingo.
Aš likau viena.
Styvas išėjo pasivaikščioti.
Nors oras bjaurus. Žada audrą.
Aš po truputį ieškausi sau atskiro būsto. Kad gyventi vienai. Be liurbių. Kurie mane vienaip ar kitaip užknisa. Neplautom lėkštėm, išmėtytom gėrimų skardinėm, vyriškos nehigienos kvapais ir t.t.
Bet be jų liūdna.

Grįžo Krisas.
Pavaišino mane “Bounty” batonėliu.
Aptarėm jo food party, jo draugų mažus kačiukus, mūsų aptingųsį katiną ir pornografijos žalą.
Liepiau jam išnešti šiukšles.
Iš karto pasidarė linksmiau.

Lordai irgi gali auginti kopūstus


Kaip atskirti kultūringą asmenybę nuo šiaip liumpeno su aukštojo mokslo baigimo diplomu?
Ne, ne švarios panagės. Lordai irgi gali kopūstus auginti.
Keiksmažodžių nevartojimas? Irgi ne. Man asmeniškai, visiškas keiksmažodžių nevartojimas kelia įtarimą. Per dažnas vartojimas rodo ribotą žodyną, kas be ko. Bet visiškas visiškas keiksmažodžių vengimas, netgi tokių nekaltų kaip “šikna” – įtartina, labai įtartina. Ir veda į psichosomatinius susirgimus. Keiktis galima labai inteligentiškai ir psichoterapeutiškai, grynai medicininiais tikslais – kažkokiais tyrimais įrodyta, kad keikimasis padidina skausmo slenkstį 10%.
Taigi. Lordai irgi gali auginti kopūstus, įsipjauti piršta ir keiktis.
Ir kultūringų žmonių batai gali būti purvini – jeigu jie ką tik iš kopūstų lysvės su įpjautu pirštu.
Ir kartais jie gali būti nelabai mandagūs – nes pirštą skauda.
Bet.
Būna detalės.
– Polai, jūs tikriausiai girdėjote, kad aš nėščia.
– Taip, girdėjau gandus. Sveikinu.
Tikroji kultūra detalėse.
Liumpenas sakytų – Jo, girdėjau pletkus.
Habilituotas liumpenas – Aha, girdėjau kažkokias kalbas.
Kultūringas žmogus – Taip, girdėjau gandus.
Tai vadinasi – subtilumas.
O jei jis yra, tai galima ir subtiliai nosį krapštyti, ir trupinti pyragą ant pilvo, ir net gi “lol” žinutės gale rašyti.
Tik tas subtilumas slidus dalykas.

Dar vienas

Pas mus buvo incidentas.
Dar vienas.
Dangus lubos nugriuvo. Ar kaip čia dabar tai vadinasi literatūrine kalba – kai gabalas lubų nukrenta ant grindų. Ne taip, kad jau visai skylė pas poną dievą – tik tapetai ir gipsas. Bet nemažai nemažai taip – kokis geras metras ant beveik dviejų.
Įtrūkimas toj vietoj mums akis badė porą savaičių. Kaip ir dainuojantis tualetas – nuleidus vandenį baubė, kaip skerdžiamas hipopotamas. Bet mes visi šio namo gyventojai tokie labai jau laid back, neliteratūrine kalba tariant – liurbiai. Kol dangus negriūva – į lendlordą nematome reikalo kreiptis.
Tualetas dainavo ilgai. O ką? Mes kolektyvas darnus, paslapčių vienas nuo kito nelaikom – visi žinom, kad kažkam ką tik palengvėjo. Valio. O jei nuleidus vandenį baubimas dar pagarsėja – reiškia žmogus higieniškas, rankas plauna. Todėl ir be bakteriologinės ekspertizės aišku, kad Džo geriau rankos nespausti.
Mane dainuojantis tualetas užkniso, net gi labai. Ypač naktį. Prabusti nuo to, kad kažkam palengvėjo, valio – nelabai smagu. Tačiau viduje sėdintis žemaitiškas, o gal kazokiškas vriednumas tyliai džiūgavo – tualetas gi už nemylimo kaimyno Filo sienos. Che che che. Man blogai – o jam dar blogiau! Che che che! (Gargameliškai trinu delnus). Jį tas baubimas turėtų labiausiai iš proto varyti. Bet, kaip ir 99% šio pasaulio reiškinių – ar šviečianti saulutė, ar kaimyno gimtadienis, ar šaldiklyje sprogęs cocacolos butelis – sukelia jam vienodą reakciją “not bothered”.
Tačiau vieną dieną lubos įgriuvo. Karma mūsų pasigailėjo ir atliko lubų griuvimo aktą niekam ne ant galvos. Išvados – mes žmonės geri. Ir katinas geras. Jei būtų kokių praieties nuodėmių – karma/aka dievo pirštas tokios progos kaip griuvančios lubos šiaip nepraleistų. Griūtų ant nuodėmingos galvos. Bent jau dalis žmonių galvoja, kad niekas šiaip sau be priežasties nekrenta ir vadina tai karma.
Susirinkom – aš, Krisas, Džo ir Styvas (katinas). Filas net nepasivargino nusileisti – pažiūrėti, kas įvyko – not bothered. Katinas pauostė gipso gabalus.
– Reikės skambinti lendlordui, – sakau.
– Gerai, kad aš čia nesedėjau, – sako Krisas, – kompą sugadintų.
– Styvas šianakt miegos pas mane, nesaugu čia, – motiniškai pareiškė Džo. Po viena pažąstim pasikišo katiną, po antra – katino lovą.
– Ir dėl tualetoo pasakyk, prie to paties, – sako Krisas.

Nosis

Aš norėčiau turėti didelę nosį. Tokią diiidelę – per pusę veido. Nes nosis – tai ne tik daugiafunkcinis išsikišimas – ne tik kvėpavimo padargas, ne tik akinių laikiklis ar snarglių fabrikas. Ne. Kiekvienas fiziognomas žino – nosis – tai žmogaus valia.
Turėčiau daug valios – užsibrėžčiau tikslą ir siekčiau. Ir siekčiau. Ir siekčiau. Ir pasiekčiau.
O dabar. Užsibrėžiu. Ir po pusvalandžio pamirštu.
Kas kaltas? Nosis.
Ir dar nepakenktų būti jaučiu. Nes kiekvienas astrologas žino – jaučiai darbštūs, atkaklūs, vagos negadina. Užsibrėžčiau tikslą ir dirbčiau. Ir dirbčiau. Ir dirbčiau. Ir pridirbičiau.
O dabar. Užsibrėžiu. Ir po pusvalandžio pššš.
Ir kodėl?
Todėl, kad avinas.
Ir nosis bulvė.

P.S. Įdomu, ar plastmasinė nosis padėtų, o dar geriau su ūsais. Nes visi dėdės su ūsais labai savimi pasitiki ir visada užsiėmę “reikalais”, o ne prokrastinacija.

Pono Dievo bei Motulės Gamtos kūrinys

Brangūs berniukai, vaikinai, vyriškiai ir seneliukai.
Aš, aišku, suprantu, kad dalis jūsų giminės tiki, jog jo vienturtis genitalijus yra mažų mažiausiai visatos centras ir tobulas pono Dievo bei Motulės Gamtos kūrinys.
Aš toleruoju kiekvieno asmeninius įsitikinimus, kol jie nesibrauna į mano asmeninę erdvę.
Tai va.
Mano patarimas visai vyriškai giminei – siųsti mažai pažįstamai moteriškei savo genitalijaus nuotrauką – ne pati geriausia idėja. Siuntėjas, be abejo, tikėjosi, kad moteriškė liks suvažavėta, pakerėta ir visaip kaip apsąlųsi nuo pamatyto grožiaus. Iš pirmo žvilgsnio su grožiu anatomiškai viskas tvarkoj. Ne tame esmė.
Tiesiog, toks “ход конём” nepasiekė tikėtosi rezultato. Priešingai. Moteriškė iš pradžių minutę stulbinosi netekusi viso savo amo. Įdomi tokia beamė būsena – žiūri ir nieko nejauti, ir nieko negalvoji. Vakuumas. O tada nusprendė pasipiktinti dėl bendros tvarkos. Ir užblokuoti dėl šventos ramybės. Vyriškis labai įsižeidė ir nusiminė. Bet ką čia bepadarysi.
Aš suprantu. Dvidešimt pirmas amžius. Mes ne puritonai kokie tai. Bet vis gi… mano manymu, banali puokštė gėlių labiau užtikrintas variantas.

Viešasis transportas


Kam vaikščioti į kiną, jeigu galima važinėti autobusais ir stebėti žmones?
Ne, kinas irgi gerai. Ten tamsu. Ir kažkodėl tamsoje skaniau valgyti nesveiką maistą. Nes niekas nemato. Ir aš pati.
Viešasis transportas – tai netgi ne 3D, tai kvantilijonas D – ir absurdo teatras, ir ir pantomima, ir performansas.
Važiuoju vieną dieną namo. Sustojime įlipa moteriškė su dideliu pirkinių krepšiu – tokis tvirtas, daugkartinis, stačiakampis. Ir labai audringai pasakoja vairuotuojui (o aš viską girdžiu – mano ausys stačios), kad kita moteriškė – teisėta krepšio savininkė įšoko į prieš tai važiavusį autobusą, o krepšį, pilną maisto prekių gėrybių – paliko. Vai bėda, bėda. Ir viskas tai pasakojama geriausiose Lotynų Amerikos daugiaserijinio kinematografo tradicijose – Chuanas pamilo Chorchitą, o ji pabėgo su Luis-Karlosu, palikusi savo nesantuokinį vaikelį Arčibaldą autobusų sustojime. Todėl visas kaimas turi vytis Chorchitą, kad apginti Chuano, o gal Arčibaldo garbę. Krepšyje, tai tikriausiai, pusryčių dribsniai, pusfabrikačiai, pigus majonezas, konservuotos pupelės ir duona. Bet juk ne tame esmė – dangus griūva! Svarbu ne turinys, o procesas! Vejames Chorchitą!
Moteriškė – ankstyvaus pensijinio amžiaus. Matyt, dar nespėjo adaptuotis prie pilno etato nelabai įdomių darbų nebuvimo.
Vairuotuojas – o ką vairuotuojas. Jis visą dieną važinėja tuo pačiu maršrutu pirmyn atgal, pirmyn atgal. Vis pramoga – trenkta boba su terba.
Per savo vairuotuojišką ryšio priemonę susisiekė su centru. Kur autobusas Nr. 23, kuris pravažiavo prieš mane prieš porą minučių? Matyt tiesiogiai su kitu autobusu susisiekti negali. Atsako jam elektroninis moteriškas balsas – autobusas Nr. 23 įvažiavo į Didsburį. Ooooo! Dūsauja moreriškė – nes ties pagrindine Didsburio sankryža 23 suka į dešinę, o 42 važiuoja tiesiai. Moteriškė nenustygsta vietoje. Trypčioja ir sukinėjasi autobuso priekyje, blaškydama vairuotojo dėmesį.
Va. Mes įvažiuojame į Didsburį. Va – matome dvidešimtrečio užpakalį. Štai jis sustoja prie šviesoforo. Mes artėjame. Vairuotuojas spaudžia gazą – viskas geriausiose Briuso Viliso tradicijose. Norintys gali įsivazduoti keleta apverstų  degančių mašinų. Šviesoforas pasikeičia. Autobusas pajuda. Mes atisudstame. Nepavysime. Bet tada jis sustoja sustojime. Už jo – lemtingasis posūkis. Moteriškė sako – ačiū vairuotojau, aš vysiuos pati. Ir iššoka pro duris. Bėga paskui 23-čią, mosikuoja… Bet jis jos nemato. Ir pasuka už kampo. Ji dairosi pagalbos, ką daryti, kąąą??? Apsisprendžia – nepasiduosiu – ir nubėda už kampo.
Va čia tai ryžtas, va čia tai atsidavimas idėjai. Tokią energiją nukreipus teisinga linkme… ech… Nuvetinti pensininkiu legionai…
Jeigu aš būčiau kokis tai naujų laikų instagraminis Jonas Mekas su skrybėle – pulčiau iš paskos.
Bet nebūdama pastaruoju piliečiu – nuvažiavau savais keliais pirkti katinui maisto ir užsiiminėti menkais buitniais darbais. Iki pensijos laiko dar yra – o tada – ohoho, laikykitės – Sedova eis pasaulio gelbėti.

O kuo matuojami pasiekimai?

Štai ir praėjo šių metų trys ketvirtadaliai – 3/4 – baugi matematinė išraiška. Liko tik vienas ketvirtukas. 1/4. Aaaaaaaa!!! Jėzusmarija!!! AAAAAA!!!
Ir nors, iš vienos pusės, a koks skirtumas? Kalendoriniai metai – tik susitarimo reikalas – kur noriu, ten brūkšniuką užbraukiu. Iš kitos – senatvinis liūdesys – dar vieni metai nuskrido, kaip sidabriniai paukščiai, ar kaip ten sako LRT Sveikinimų koncertas.
Ir, asmenybės krizė, barzdoto Leva Tolstojaus pavidale – atkišusi nukramtytą nagą sako – o tu, ką nuveikei per šiuos metus??? Ir aš, žemės druskos pavidale – skėsčioju rankom, gūžčioju pečiais – va, sakau, ogi, šitą, nu…
O kuo matuojami pasiekimai? Diplomais, šešiatomiais grožinės literatūros leidiniais? Naujom mašinom, kelionėm į Tailandą?
Visuotinėse Naujametinėse deklaracijose stabiliai pirmųjų vietų neužleidžia svorio metimas, kartais maskuojamas kaip “reguliariai sportuoti”, knygų skaitymas, kelionės, naujų įgūdžių mokymasis (pvz. prancūzų kalba, ukulele, fechtavimas), na ir beviltiški mesti rūkyti pažadai ar galų gale, pajudinti užpakalį ir rasti naują darbą.
Kiek iš jų įgyvendinama? Palieku klausimą atvirą.
Kalbant už save – net neatsimenu, ar kėliau sau karteles. Ko gero ne, žinau, kad beprasmiška. Planavimas ir tikslų siekimas – ne mano arkliukas. ENFP, galų gale.
Metai buvo be ekscesų – reguliariai nesportavau, ukulelės nebirzginu, knygų skaitau vis mažiau, naujų darbų neieškau… Ir, žinote, ką – jaučiuosi visai gerai. Kažkaip visai netikiu, kad kokių nors kursų baigimo sertifikatas, ar dar kokis tai viešas pasiekimo įrodymas, pakeltų mano vidutinio patenkintumo gyvenimu lygį. Būna metų, kai galima užžymėti daug pasiekimų langelių  – padariau, pabuvau, pamačiau, nugalėjau. O bendras poskonis – šiaip sau. Tai va.
Su artėjančiais!