Sunkiai užsimiega

Pas mus buvo incidentas. Vienas iš ilgų incidentų karolių – kuriuose įvykiai, kaip mumifikuoti vorai susitingo gelsvos masės bumbuluose.
Naktis. Sunkiai užsimiega. Mintys blaškosi po kaukolės kamarą. Šokinėja nuo dendrito and aksono. Nenori padoriai skaičiuoti avelių.
Užmiegu.
Prabundu nuo garsių Kriso keiksmų – jo kambarys tiesiai po manim.
Eik lauk! Eik iš čia!!! Fuck off!! Ką čia darai? Fuck! Fuck!!!
Kas čia dabar? Galvoju. Košmarai Krisui sapnuojasi?
O gal katinas jam kojas graužia?
Bet taip piktai, taip agresyviai nerėktų ant mūsų žvėriuko. Jie gražiai bendrauja.
Girdžiu Krisas atsikėlė. Pradėjo trankyti durimis.
Reikia patikrinti, kas čia vyksta.
Naktis. Be 20 keturios.
Kas vyksta?
Pas mus buvo vagys.
Krisas miegojo ir prabudo nuo to, kad jo kambary kažkas slankojo su prožektorium. Iš pradžių pagalvojo, kad aš čia taip juokauju. Paskui ėmė rėkti. Būtybė pabėgo.
Virtuvės langas ir galinė durys buvo atidaryti. Matyt, langas nebuvo pilnai uždarytas, tik užstumtas. Jie pro jį ir įlindo, tada atidarė duris.
Nieko nepavogė. Na, nelabai yra ką pas mus vogti. Tik kompai ir Džo muzikos įranga.
Katinas išsigandęs ir pasišiaušęs slėpėsi po kėde.
Filas irgi išėjo pažiūrėt, kas čia per visuotinis sujudimas. Išklausęs situacijos apžvalgą gūžtelėjo pečiais ir grįžo į savo urvą.
Krisas visas persimainęs – ne tas avižinės košės homunkulas, ne apsamanojęs abejingas tinginys, kuris net anš šakos kaboti tingi – ne. Tai buvo riteris languotu chalatu, ginkluotas iškritusiu turėklų kuoliuku – moterų ir kačiukų gynėjas! Visa jo povyza bylojo – mano namai – mano tvirtovė! Aš esu šių namų vyras – turėklo kuoliukas – vėzdas grėsmingas – bėkite nuo manęs niekingi bailiai!
Patikrinome visus kampus – ar niekas nesislepia ir nuėjome miegoti.
Krisui patiko kuoliuku daužyti dušo užuolaidas ir tuščią Džo lovą.
Miegoti visai nesinorėjo. Toks nuotykis dar labiau paspartino beprasmiškų minčių srautą mano elektrinės košės pilnoje galvoje. Katinas supratęs situacijos rimtumą, sutiko ramiai apsikabinus gulėti lovoje – paprastai kvietimą į lovą jis traktuoja kaip iššūkį į dvikovą. Ir iš visų jėgų murkė gerą valandą. Todėl dabar jo naujas vardas – Helicopter.
Pas pažįstamus per porą savaičių buvo įsilaužę 2 kartus. Kai nieko nebuvo namie išdaužė stiklines duris. Ten buvo ką vogti. Per vieną kartą nepanešė matyt.
Tai va. Gerai uždarykite duris ir langus. Turėklų kuoliukas irgi nepamaišys. Pinam įvaizdžiui.

Good news everybody!


Kažkoks įtarimas kirbėjo. Pvz., kodėl katytės tokios didelės letenos? Kodėl po uodega tik viena skylutė? Bet kažkaip nesukau sau galvos. Katytė ir katytė.
Paskui ji pradėjo žymėti teritoriją ir čia jau ignoruoti faktus tapo neįmanoma.
Katytė turiu bumbuliukus. Katytė yra berniukas.
Kognityvinis disonansas truko apie porą valandų.
Atrodytų – a koks skirtumas? A toks – jausmas, tarsi man būtų pakišę svetimą vaiką.
Atrodytų – nepilna savaitė. Tačiau aš tikėjau, kad Piša – mergytė. O čia – Pišius.
Ir supratau – lytis yra stereotipas. Lytis – mūsų galvoje. Kai susitaikiau su mintim, kad čia berniokas – iš karto pradėjau jį kitaip matyti.
Gyvūnas tas pats, jis juk niekada ir neapsimetinėjo. O aš – matau jį kitaip.
Tie patys jo veiksmai atrodo ryžtingesni, tvirtesni. Jau nebe katytė-išdykitė, o mažas padauža. Štai jums ir lyčių diferenciacija.


Naujas vardas – Garlic PissyPants Fourlegs.
Man atrodo, Garlic (Česnakas) jam labai tinka.
Krisas sako – aš vadinsiu jį Miška.
Kodėl Miška? Rusiškai “miška” mažybinė Michailo forma arba dar reiškia “meškiukas”.
Labai gerai. Jis labai panašus į meškiuką.
Ką??? Na kur jis jau tau į mešką panašus?
O kur į česnaką?


Tai va. Garlik-Miška pasimetęs tarp lyčių ir vardų. Dabar jis atsiliepia į Littlething ir Kittykittykitty. Ir panašu, kad jam šitie išoriniai sąlygiškumai nė motais.
Labai linksmas ir laimingas katinukas.

Laikas

Sekmadienio vakaras.
Autobuse sėdi toks Tolstojus-Darvinas, tik be išminties šviesos akyse. Barza, vienok, įspūdinga. Santaklausas be pastovios gyvenamosios vietos. Nesmirdi. Bet veidas su būdingais piktnaudžiavimo alkoholiu pėdsakais.
Sustojime įlipa du vaikinukai ir klausia vairuotojo, ką daryti – paliko krepšį autobuse. Aiškinasi su vairuotoju kokias 3 minutes. Autobusas stovi. Vairuotuojas per savo ryšio priemonę šnekasi su dispečeriu. Klausia kelintą valandą, koks autobuso numeris – stengiasi padėti. Autobusas stovi. 4 minutes.
Aš viską girdžiu iš autobuso galo.
Tolstojus-Darvinas negirdi. Tikriausiai ne tik barzda, bet ir ausys plaukuotos.
Ir pradeda piktintis – nori važiuoti, o nežino kur ir pinigų neturi. Visus čia gaišina! Jau 10 minučių stovim! Kiek galima? Mes važiuojam ar ką? Kiek ten šnekėti galima? Laiko švaistymas! Gerbkite mūsų laiką!
Ir kur jis taip skuba? Ką vertingo su savo laiku daro? Kad svarbiau už pamestus daiktus?
Ir keli padorios išvaizdos piliečiai prisijungė prie piktinimosi choro.
Va tokiais momentais mane apima negailestingas fašizmas…
O kai vaikinukams vairuotuojas įteikė popieruką, tie padėkoję išlipo ir pajudėjom – vairuotojas vėl sustojo, nes pamatė pažįstamą akląjį – dažnai jį matau apylinkėse. Sustojo, atidarė duris, šūktelėjo. Aklasis įlipo. Šypsosi. Ačiū, sako.
Ta žmonijos atlieka, atleiskmanveišpatie, vėl užsiburbuliavo – na va, gražiausia, jau net ir ne sustojime stojam, toli taip nuvažiuosim…
Vat kur mano mauseris…

Dėmesio, meilės ir žaidimų


Aš turiu naują draugę. Vardu Piša Forlegs.
Netikėtai pirmadienį paskambino draugė, kad katytė neturi namų ir jei aš jos nepaimsiu – teks jei keliauti į prieglaudą. Gaila katės, sakau, bet kur aš ją dėsiu? Juk gyvenu nuomuojmam name ir nežinau, kur paskui kraustytsiuos. Nuėjau paklausti berniukų – tikėjausi, jie pasakys – ne, na kokia katė, o ką šeimininkas sakys, jis nenorės katės name, ir mes nenorime. O jie kažkodėl nušvito ir pasakė – aišku, imam, negalima katę siųsti į prieglaudą, mes ir pinigų maistui duosim. Šeimininkui nesakysim, ir Filui kol kas nesakom. Teko imti.

Katytė turėjo sunkią vaikystę – mama atsivedė 3 kačiukus ir jų nemylėjo. Tikriausiai pogimdyvinė depresija. Nemaitino, bandė nužudyti. Teko Pišą atskriti nuo mamos. Paėmė ją vyrukas, kuris jau ir taip turėjo savo katę. Katei mažo daikto atsiradimas namie nepatiko. Laikė kates atskiruose kambariuose. Kačiuką maitino pipete, nes pati dar net ėst negalėjo. Taip ir augo.


Bet kiek gali kates laikyti atskiruose kambariuose? Atidavė katytę broliui. Brolis dirba namie su kompu. Katytė norėjo dėmėsio, meilės ir žaidimų. Broliui tas nepatiko. Jis neturėjo dėmesio, meilės ir žaidimų. Ir pasakė – išsiųsiu ją į prieglaudą. Va, kokių brolių būna.
Tada katės gyvenime atsiradau aš ir Krisas. Ir kažkodėl ji pamilo Krisą. Sėdi kartu mūsų bendrame kambary. Aš pašeriu. Valgydama murkia, kaip traktorius. Paimu į savo kambarį – pabūna, apeina viską ir grįžta pas Krisą. Aš jaučiuosi išduota. Aš irgi noriu dėmesio, meiles ir žaidimų!!! Kur mano porcija?
Kuriu teorijas raminančias mano ego – tiesiog apačioj jos maistas ir tualetas, jos mamos pareigas ėjo vyras – todėl ji saugiau jaučiasi su vyru. Ir rūkantis vyras, Kriso kvapas primena surogatinę mamą. Juk negali būti, kad tas liurbis jai tiesiog patinka labiau negu aš???
Kate, jei neduosi man dėmesio, meilės ir žaidimų – eisi į prieglaudą!


Atvirai šnekant, katytė ne gražuolė. Prieglaudoje ji turėtų mažai šansų rasti naujus namus.
O šiaip, katytė protinga. Iš karto gamtinius reikalus atliko tvarkingai į savo dėžę. Smalsi, juokinga. Letenos didelės – augs įžvėrį. O dabar vaikšto ištempus kaklą, kad viską matyti, gaudo savo uodegą ir slepiasi nuo staigaus triukšmo.
Džo išvažiavo dviem savaitėm į Prancūziją. Nematys katės augimo.
Filas buvo pastatytas priešais faktą – va mūsų katė, ji čia gyvens. Ir netikėtai apsidžiaugė. Aš tikėjausi kitokios reakcijos – negalim laikyti, man alergija, pavyzdžiui. Katytė net ir Filui suminkštino širdį.
Krisas sėdi ant sofos, stebi žaidžiančią Pišą ir šypsosi. Netgi juokiasi. Tai jam į naudą. O tai sėdėdavo visą dieną vienas. Dabar turi mažą draugę. Man negaila, tegul draugauja. Tegul Krisas šypsosi. Tegul būna Piša su juo. Jinai jam reikalingesnė. Aš savo dėmesio, meilės ir žaidimų porciją gausiu ir kitur.