Male muse wanted


Praėjusį trečiadienį aš draugavau net su 4 šunim. Du mano seni draugai – Montis ir Deizė bei į svečius užsukę Angusas ir Džiordžija. Krispinas – Mončio ir Deizės gaujos vadas, kaip žinia, baleto mokyklos direktorius. O Anguso ir Džiordžijos gaujos lyderis vardu Deivas – šokio teotro vadybininkas. Baleto mokykla ir šokio teatras gyvena viename pastate, todėl Krispinas ir Deivas draugauja. Pas abu po du šunis. Abu vieniši. Iš čia galima daryti išvadas – senmergės apsikrauna katėm. Senberniai – šunim. Ir labai gerai. Visi laimingi.
Jų draugystės istorijos nežinau. Neklausiau. O mūsų pažinties istorija paprastutė. Tačiau, kai vieną dieną man bekasant Mončio pilvą namų taisytojas ir visų galų meistras Dynas paklausė iš kur aš pažįstu Krispiną, aš nerangiai bandžiau išsisukti atsakydama – Krispiną aš pažįstu per Deivą. Bet nuosekliaus staliaus ir visų kitų galų meistro taip lengvai neapmulkinsi. O iš kur tu pažįsti Deivą? Klausia. Čia aš padariau pauzę. Bo Deivą aš pažįstu iš gumtree skelbimo – Male muse wanted”. Deivas atsiliepė ir bandė būti muza. Nesigavo. Bet supažindino mane su Mončiu ir Deize. Kas yra labai maloni pažintis. Anksčiau aš artimai su šunim nebendravau ir nepatyriau pilvo kasymo džiaugsmo. Tik katėm už ausies kasiau. Kas irgi be galo smagu… Tai va. Bet negaliu aš gi staliui ir visų galų meistrui sakyti apie mūzas? Gi gautųsi tiesioginė Deivo reputacijos kompromitacija. O aš labai geranoriška motriškė ir niekam kompromitacijų nelinkiu. Šioje netikėtoje situacijoje aš nieko gudraus nesugalvojau, tik apsimesti khm… nelabai prigirdinčia/suprantančia ir su didele šypsena atskiau “YES!”. Leiskite manyti, kad šypsenos žavesys visų galų meistrui atėmė žadą ir jis daugiau neklausinėjo. Kavos aš jam irgi daugiau nebesiūliau.
Aš niekada anksčiau nesu buvusi keturių šunų draugijoje. O be reikalo. Keturių šunų draugija yra labai gerai. Beveik terapija. Beveik delfinų. Keturi delfinai vaikšto aplinkui. Paglosčius vieną – kiti suplaukia dėmėsio gauti. Ypač Džordžija – ji seniausia, pirma gauna ėsti, ji gaujos vadas, po Deivo ir Krispino, ir manęs. Nes aš irgi juk gaujos vadas. Jie gauna ėsti po manęs. Džordžija burzgia ant kitų, kai tie gauna glostymo, nes viskas jai, tik jai… O Deizė įsimylėjusi į Angusą. Jie visi sterilizuoti, todėl meilė vaisių neatneš. O Angusas gražus – juodas vokiečių aviganis. Montis jį viena akim stebi, bet nelabai pavydžiai…
Tikrai. Gyvūnai yra gerai. Labai labai. Nuo jų, tiesa, byra labai daug plaukų. Bet namai ne mano.
Dabar apsėsti švaros, higienos ir bakterijų naukinimo, gyvenant beveik steriliomis sąlygomis, aišku, keturi šunys yra ūūūū! Bet kažkada, prieš keletą ar kelioliką šimtmečių žmonės gyveno apsupti gyvūnų. Ir tai buvo gerai. Ir aš taip norėčiau.
Na. Dabar aš gyvenu (vis dar) su trim gyvūnais. Kurie visiškai ne mieli. Kurių nesinori nei liesti, nei pilvą kasyti.
Paskutinis mano namų pletkas – Džo banalaus virtuvinio pokalbio metu prisipažino, kad nesiprausė 3 savaites. Kam papasakoju, klausia – ir ką tu atsakei? Nieko. Man buvo kultūrinis šokas. Aš nieko neatsakiau. Ir sako dar – reiktų man rasti merginą. O tai sėdžiu tik kambary, muziką kuriu, va nesiprausiu net. Reiktu man merginos – kap rūpintųsi manimi…
Bet, ai… Nenoriu aš pasakoti apie liurbius. Dabar aš mąstau pozityviai.

TED Talks


Aš labai mėgstu klausyti TEDtalks. Apie klimato atšilimą, dinozaurus, knygų rašymą, vabalus, dvasingumą, kiaulių masturbaciją ir šiaip kaip daryti tai, kas tau patinka.
Labiausiai man patinka kalbos apie tai, kaip daryti tai, kas tau patinka ir būti laimingu. Aišku, kiaulių seksualinis gyvenimas labai svarbus, nes kaip mokslininkai išsiaiškino, seksualiai patenkinta kiaulė atsiveda daugiau kiauliukų. Tai tikriausiai yra gerai. Nors kiaulienos aš jau seniai nevalgiau. Bet kokiu atveju – seksualiai patenkinta kiaulė yra laimingesnė. O aš už laimingas kiaules. Aš už laimingus žmones ir už laimingą Sedovą.
Dar man labai patinka TED kalbos, nes kalba daugumoj protingi žmonės. O man labai patinka protingi žmonės. Nes tam žmogus ir susitvėrė, kad būti protingu. Kokia prasmė būti neprotingu žmogum? Jokios. Tada geriau jau likti bezdžione – mažiau streso, daugiau sekso.
Ir apskritai – vartotojiško pasaulio žiniasklaida iš visų kampų kiša išfotošopintus saldžių berniukų ir mergačių paveikslėlius. Labai glotnius ir netikrus. Galbūt – giliai giliai už fotošopo jie irgi protingi ir netgi išsilavinę. Yra tokia galimybė. Bet. Vistiek dauguma masinės informacijos priemonių brukamas tobulo žmogaus įvaizdis yra tuščias ir lėkštas.
O TED’o žmonės dažniausiai nelabai dailūs. Raulšlėti. Pagyvenę. Tokie šleivi. Tokie ne masiniai… Bet. Tokie spindintys. Va. Jie daro tai, kas jiems patinka. Jie daro tai, kuo tiki. Ir spindi. Tikru nefotošopiniu švytėjimu.
Ir man labai labai patiko . Rekomenduoju. Juokinga.
Kalbos pabaigoje paaiškina, ką reikia daryti, kad smegenys geriau veiktų. Aš, aišku, galvoju – reikia. Vienas iš punktų – kasdieną atklikti gerumo aktą.
Kokį čia gerumo aktą atlikti? Jau ir diena į pabaigą… Aha. Obuolys ant stalo.
Pasibeldžiu į Džo duris. Prašom. Įeinu. Sakau – Džo, labai skanus obuolys. Gal tu norėtum? Ne, sako, ačiū. Labai skanus! Ačiu, tu labai maloni, bet mano dieta dabar tik višta ir ryžiai. Tai nelabai vitaminais turtinga dieta – obuolys būtų labai geras papildymas. Ačiū, bet aš nenoriu obuolio. Apple a day – doctor away! Labai skanus obuolys, prašau, paimk! Tai, kad ačiū, bet aš tikrai tik ryžius su vištiena valgau. Tai jei nenori dabar – aš va čia paliksiu, vėliau suvalgysi. Ne, tu labai maloni, bet ačiū, nereikia… Tai gal rytoj norėsi? Paliksiu, rytoj gal užsinorėsi. Ačiū, nereikia…
Pralaimėjau. Gerumo aktas neįvyko.
Kitas punktas – kasdieną išreikši dėkingumą kokiam nors žmogui.
Krisas sėdi kaip visada livingrume su kompu ant kelių.
– Krisai, ačiū tau, tu nuostabus kaimynas.
Žiūri į mane nepatikliai.
– Ką aš padariau ne taip?
– Ne, ne. Tiesiog ačiū tau, kad esi toks nupstabus kaimynas.
– Tu nori, kad aš ką nors padaryčiau?
– Ne, nieko. Tesiog ačiū, Krisai, kad tu puikus kaimynas.
– Kodėl?
– Todėl, kad tu puikus kaimynas.
Nepasitiki.
Tikriausiai mano kaimynai galvoja, kad aš trenkta.
Dar reikia mankštintis, medituoti ir aprašyti ką nors gero, malonaus, įvykusio per paskutines 24 val.
Paskutinį punktą aš pati sabotažinu. Pradžiai tiks.
šita kalba

Katės geriau

Šiandien pirmą kartą gyvenime maudžiau šunis.
Ir labai nemylėjau.
Montis toks protingas geras dėdė-šuo, žilo snukio ir garbingų 9 metų amžiaus –


išsivoliojo šūduose kaip koks durnašunis. Taip iš pradžių smirdėjo, net savo padus pasitikrinau. O paskui žiūriu – Mončio šonai visi atsiprašant…
Deizi tik truputį, prie kompanijos išsišū… Nors iš jos labiau tokių dalykų galima tikėtis. Ji pas mus kvailelis.

O paskui dar Montį iš po krūmo vilkt reikėjo per jėgą. Bo labai smirdinti šūdą rado. Ir žinokite – ėdė. Pasigardžiuodamas. O kuo smirdžiau, tuo skaniau. Ar ne?
Labai pasišlykštėjau aš tokiu jo elgesiu. Bariau visaip išraiškingom balso intonacijom, kad kaltės jausmas išsivystytų.
Gal ir išsivystė. Bo  stovėjo ramiai, kai aš jį antibakterinėm servetėlėm nekvėpuodama valiau. Žudo 99,99 % bakterijų. Labai tikiuosi.
Parašiau jų šeimininkui. Sako – išmaudyk. Bandžiau Montį į vonę įkelti. Nesigavo. Bo nors ir tik 0,001% bakterijų ant jo kailio liko, vis gi smirdėjo taip, kad apkabinti nesinorėjo.
Kieme prie stulpo pririšau. Šampūnu išmuilinau. Toks šlapias didelis vilnonis šuo. Iš kibiro šliūkšt. Ir viskas.
Bet labai mane ta smarvė išvargino. Ir pati idėja voliojimosi svetimuose ekskremntuose nuliūdino. Dabar labai sudėtinga bus atstatyti buvusius šiltus santykius ir pagarbą.  Aš suprantu, kad čia ne šiaip koprofilija, o tūkstančiai evolicinės atrankos metų. Bet vis gi – jei šuo – geriausia žmogaus draugas…
Katės geriau.

Kur tarantiniškai sproginėja galvos

Einu aš vakar susitikt su drauge filmo žiūrėjimo tikslais. Šiltas vakaras. Kvepia kaštonai, ievos, alyvos. Smirdi šermukšniai.
Ant šaligatvio tupi paukštukas. Prieinu arčiau. Tupi. Visai arti. Sustoju. Apeinu. Neskrenda. Keista. Rudas. Mažas. Ne žvirblis. Šaip kažkoks mažas paukštis. O gal didelio paukščio mažas vaikas. Žiūri. Nejuda. Neskrenda. Tupi.
Aš motiniškai sunerimau. Apėjau iš visų pusių. Jis tupi. Žiūri. Mažas. Rudas. Nejuda.
Aš pasilenkiau apžiūrėti.
Nejuda. Tik žiūri.
Kažkas su juo negerai. Serga turbūt. Būtų sveikas – nuskristų.
Ligotukas. Gaila.
Reikia gelbėti.
Ką daryt?
Gal reikia paskambinti draugei. Dviese gelbėti smagiau.
Ji kažkada pasakojo, kad eidama namo žiemą ant šaligatvio rado gulintį vyriškį su viskio buteliu. Gelbėjo. Iškvietė greitąją pagalbą ir laukė kol jie atvažiuos. Neabejinga pilietė.
Ji žino, kaip gelbėti mažuosius brolius.
O jei jis nepagydomas, gal jį mielaširdingai užmušti. Kad nesikankintų.
Mačiau juk Česteryje kaip vyriškis koja užmynė pervažiuotą balandį…
Bet šitas dar neprašo eutanazijos. Dar galvą kraipo…
Ir čia paukštukas pažiūrėjo į mane, sučirškė ir nuskrido.
Palikęs ant šaligatvio šlapią krūvelę.
Tikriausiai jis pasakė – užkniso tie žmonės, net pašikt ramiai neduoda. Spokso. Iškrypėlė. Savo reikalais užsiimk. Beeee.
Susigėdus nueijau žiūrėti Django. Kur tarantiniškai sproginėja galvos.

Krisai,

  • Krisai, tu turi daug laisvo laiko. Rask man turtingą vyrą.
  • Kam tau vyras. Tau šuo labiau tinka.
  • Gerai. Rask man turtingą šunį.

Haiku

Aš gyva.
Tik užsiknisus.
Ieškau buto.
Pradėjau mokytis vokiečių kalbą.
Neriu kilimą žiūrėdama Doc. Martin.
Aš laiminga.
Vaikštau išsišiepus. Iš dantų liejasi laimės spinduliai. Tik niekas jų nemato.
Pakilo dopamino lygis.
Noriu daryti.

Bandos gyventojai


Ačiū atsakiusiems į mano klausimą. Ačiū už gerus žodžius.
Man labai malonu, kad jus “veža”. Stengsiuos vežti toliau.
Yra toks rusų rašytojas Sergejus Dovlatovas. Aš jį skaičiau seniai, prieš kokius 10 metų. Ir beveik nieko neatsimenu. Tik tai, kad jis labai gerai rašė. Istorijas iš savo gyvenimo. Kaip dirbo kalėjime prižiūrėtoju, jei neklystu ir draustinyje, paskui emigravo į Niu-Jorką ir rašė apie tarybinių imigrnatų gyvenimą. Ir kažkodėl iš visos jo kūrybos mano išsiblaškiusioje atminty išliko vienas apsakymas. Žiūrovų salė. Teatras, o gal koncertas. Arba kinas. Neatsimenu. Ir dviejų tetulių dialogas. Viena kepa ant aliejaus, o kita ant sviesto. Ir kaip pridera gerom namų šeimininkėm kiekviena tiki, kad jos kepimo būdas yra šventas. Ir bando viena kitą atvesti į doros kelią. Spektaklis ar koncertas vyksta. Moteriškės jo fone ginčyjasi. Ir staiga viskas nutyla, pauzė. Ir ant visos salės aistringa tutulė pareiškia “o aš kepu ant sviesto!”. Nuostabus apsakymas. Ir ne baisiai juokingas. Ir situacija banali. Bet Dovlatovas moka rašyti. Gerai.
Kaip dainavo Okudžava – mano kitas didžiai mylimas ūsuotas dėdė su gitara ir gergžiančiu balsu – Kiekvienas rašo, kaip jis girdi; kiekvienas girdi, kaip jis kvėpuoja. Kaip jis kvėpuoja, taip ir rašo, nesistengdamas įtikt.
Va.
Dažnai man sako “rašyk sau”. Kartais ir aš kartoju – ai, rašau, visų pirma, sau.
O dabar susimąsčiau. Aš dažnai tai darau. Jūs nepagalvokit.
Net jei aš minėjau, kad rašau blogą visų pirma sau – tai juk netiesa. Jei rašyčiau sau – tai ant popieriuko. O popieriuką sunaikinčiau plėšymo būdu. Arba paslėpčiau po lova. Arbe užkasčiau kryžkelėje per pilnatį. Arba rašyičiau grafomanijas Worde. O parašiusi paspausčiau “delete”.  Bet ne, nerašyčiau viešoje interneto vietoje. Kur kiekvienas lietuviakalbis dykinėtojas gali užklysti. Ir skaityti.
Taip juk?
Visi kas rašo blogus daro tai ne visai sau.
Dauguma žmogiškų veiklų yra socialios. Mes juk esame bandos gyventojai. Kaip pingvinai. Tik ne tokie gražūs.
Ir labai labai daug ką mes daro dėl kitų. Ir dėl savęs.
Dėl savęs per kitus.
Tikslas – pakelti savo statusą bandoje, darant įspūdį kitiems.
Pasistatyti didelį lizdą. Kad visi pingvinai matytų – o koks didelis lizdas, koks šaunuolis pingvinas, mes jį gerbiame. Ir pingvinas su dideliu lizdu labai patenkintas – jo lizdas padarė įspūdį. Ar didelis lizdas dėl savęs? Sau užtektų ir mažesnio.
Moteriškės mėgsta dievagotis, kad jos puošiasi ir dažosi dėl savęs. Nesu tikra, koks jų procentas puošiasi ir dažosi būdamos vienos namie, žinodamos, kad niekas neateis, net santechnikas.
Todėl negaliu sakyti, kad rašau dėl savęs. Aš tiesiog toks mažas storas pingvinas, kuris bando pasistatyti gražų lizdą. Kad kiti dideli ir stori pingvinai pakraipytų galvą ir sakytų – nu nieko nieko.
Kaip kvėpuoju, taip ir rašau.

Beveik Coelho I

foto George Georgiou
Jeigu tave išrašė iš beprotnamio, tai dar nereiškia, kad esi išgydytas. Tiesiog tu tapai toks, kaip visi./Paulo Coelho /


Žmonės yra dar didesnis nuodas, nei alkoholis ar tabakas./Erich Maria Remarque/

Laikas nustojo turėti reikšmę tą akimirką, kai supratau, kad yra žmonės, kuriems paroje yra ydvidešimt penkios valandos ir tie – kuriems tik dvylika./David Lynch/

Liurbiai, liurbių, liurbiams…

Aš turiu klausimą.
Aš turiu daug klausimų. Jie šoka lindy hopą mano galvoje. Rock step triple step. Wiggle wiggle – wiggle wiggle.
Bet jie palauks. Niekur nedings.
Aš turiu klausimą jums, mano brangūs skaitytojai.
Pradėjau šitą blogą kažkada ir tiesiog šiaip. Kaip ir sau, kaip ir draugamas.
Dabar, technologijų dėka, jis patapo pliusuotas ir interaktyvus. Išaugo, subrendo. Ir tapo kaip ir nebevisai sau.
Tačiau, aš vis tiek nesuprantu, ką mano brangiems skaitytojams norisi rasti mano kukliame interneto kamputyje.
Jūs tik nepagalvokite, kad aš pulsiu pataikauti plačiai visuomenei. Aš labai prasta pataikautoja.
Bet juk galima suderinti malonu su naudinga, kad visi būtų patenkinti – ir jumi, ir mumi.
Šitas klausimas iškilo, nes vienas draugas pareiškė atsargiai ir iš tolo, kad liurbiai jam atsibodo. O kitas gerbiamas skaitytojas pasisakė priešingai – kad vien dėl liurbių ir užeina. Mano galvoje dabar frustracija ir baisus pasimetimas.
Prašau mane gelbėti.

Kalbėjo moteriškė

foto Robin Blaser

Mano blogas pavirto į skundų knygą.
Tik keista, kad gerb. skaitytojams skundai patitinka. Ar tai lietuviškas bruožas – džiaugtis, kad kaimyno namas dega? Sedova gyvena su smirdinčiais liurbiais – kaip gera, kaip gera, kaip malonu?
Ką jūs, aš taip apie jus negalvoju. Jūs išskirtinai geri ir širdingi piliečiai. Tiesa? Ir jūs netrinate delnų ir nekikenate “taip jai ir reikia”.
Laisvalaikiu aš klausau TED paskaitėlių. Labai geras garsinis fonas veiklos imitacijai.
Viena moteriškė su ugnele ir psihchologės diplomais kalbėjo apie gėdą. Neieškosiu dabar nuorodos. Mano interpretacija – gėda yra baimė būti nepriimtu, nemylimu. O laimingais ir mylimais, priimtais jaučiasi žmonės, kurie nebijo būti pažeidžiami. Baisu mūsų visuomenėje būti pažeidžiamu. Pirmam prisipažinti meilėje ir mylėti, pasitikėti, atsiskleisti – tada labai lengva būti sužeistu. Pažeidžiamumas priešingas gėdai. Jei tau baisu ir gėda – neatsiversi. Jei nebijai atsiverti ir būti sužeistu – būsi laimingas. Su tikimybe būti įskaudintu, be abejo, nuo to niekas neapsaugo. Bet su galimybe būti laimingu.
Taip kalbėjo moteriškė su rudais maršikiniais ir charizma.
Ir iš tiesų.
Priimta manyti, kad stiprūs žmonės akmeniniais veidais ir sėdmenim neverkšlena.Verkia tik slabakai. Ir isterikės. Ką jūs, stiprūs žmonės neverkia akmeninėm ašarom. Jie kenčia viduje. Nesiskundžia. Neinkščia. Nepavargsta. O ką jie daro? Vieną gražią dieną primuša žmoną arba bando žudytis.
Aš manau, kad baimė psiripažinti silpnu, įskaudintu, išsigandusiu, pasimetusiu, netobulu – nėra stiprybės požymis.
Yra suomiška patarlė: drovumas – puikybės požymis. Iš tos pačios operos – baimė būti netobulu. Kodėl žmonės nori būti tobulais? Tiksliau – atrodyti tobulais? Nes viduje jie tai žino, kad tokie nėra. Nes kažkas įkalė – būsi netobulas, niekas nemylės.
O mano blogas įrodo priešingai – kai Sedova netobula – ją skaitytojai myli.
Kai ji gyvena su smirdinčiais liurbiais, kurie ją užknisa.
O dar kažkada skaičiau, kad ligoninėje atliko tyrimą. Grupei ligonių davė kasdieną rašyti apie savo nuoskaudas, nesvarbu – dideles, mažas, nauas, senas. Kai kažkas įžeidė, ar labai supykai ir negali atleisti, ar tu kažką įskaudinai ir neatsiprašei ir negali pamiršti… rašyti viską, ka prisimine, kas neduoda ramybės. Jie tiesiog rašė kasdieną. Niekas neskaitė. Tikslas buvo tiesiog išlieti dūšią. Ir šitie ligoniai pasveiko greičiau ar jų būsena pagerėjo labiau, nei tokių pat, tik nerašiusių. Vat.
Išsipasakoti yra gerai.
Ačiū jums, kad išklausote.